Artėjant į pabaigą Skaitymo metams, Seime užvirė ginčai dėl spausdinto žodžio likimo. Konservatorių ir krikščionių demokratų frakcijos atstovo Gintaro Songailos iniciatyva penktadienį buvo priimta pataisa, kuri iš nepakeliamų mokesčių kilpos ištraukė regioninę spaudą ir knygas. Iki šiol spausdintinių leidinių gamybai galiojo lengvatinis 5 procentų pridėtinės vertės mokesčio tarifas. Nuo kitų metų pradžios, remiantis Seimo nario G. Songailos siūlymu, PVM tarifas išaugs iki 9 procentų, bet knygų ir regioninės spaudos leidėjai turėtų, matyt, džiaugtis tokiais pokyčiais, nes naujoji valdžia norėjo padidinti šį tarifą iki 19 procentų, kaip ir kitai ekonominei veiklai. Į laimingųjų būrį nepateko nacionalinė spauda, nors jos svarba valstybei yra ne mažesnė nei regioninės. Nacionalinei spaudai reikia laukti savo išgelbėtojo. Juo pasiryžo tapti Seimo narys iš Liberalų sąjūdžio Petras Auštrevičius. Pataisa bus svarstoma šią savaitę.
Seimo nariai šiomis dienomis gali tapti tikrais Kalėdų seneliais su maišu dovanų, bet gali ir kažką nuskriausti prieš Kalėdas. Socialdemokratai, skirtingai nei kita opozicija, matyt, prieštaraus visiems nepopuliariems naujos valdžios sprendimams ir palaikys siūlymus kažko pasigailėti. Juos džiugina kiekvienas su nauja valdžia nesuderintas siūlymas, ypač pateiktas parlamento narių iš valdančiosios koalicijos. Tokie siūlymai įneša diskusijų ir trinties į valdančiąją koaliciją, kartu ją silpnindami. To tik ir reikia tai opozicijos daliai, kuri bandys, matyt, po kurio laiko nuversti šią vyriausybę, kai ji atliks visus reikiamus nepopuliarius žingsnius, o žmonės pamirš, kam turi būti dėkingi už tuščią biudžetą.
Deja, bet net ir krizės akivaizdoje Lietuvos politikoje ne visada yra suvokimas, kad valdžiai ir opozicijai būtina jausti atsakomybę už valstybę. Tokio suvokimo reikia ir svarstant klausimą dėl spausdinto žodžio likimo. Skaitymo metais Lietuvoje siekta grąžinti įprotį žmonėms skaityti, norint, kad spausdintas žodis būtų nuolatinis mūsų palydovas. Laikraščius ir informacinę medžiagą ne vienas jau įprato skaityti internete, bet tikrai ne visi. Todėl puoselėti reikėtų ir knygas, ir spaudą.
Spaudos išskirstymas į regioninę, kaip vertą lengvatos, o nacionalinę, kaip jos nevertą, yra ginčytinas. Politikai aiškina, kad nacionalinę spaudą leidžia oligarchai. Kai kurių iš jų, ypač tų, kurie kišasi į politiką, politikai nemėgsta. Tvirtinama, kad tuo metu, kai šalies biudžete yra striuka su pinigais, padidinus šiems spaudos leidėjams mokesčius, daug žalos valstybei nepadarysi. O kai ką ir pamokysi, kad būtų sukalbamesni. Nemaža dalis regioninės spaudos pakliuvo ir į turtingų politikų rankas.
Politikų kalbose apie lengvatas knygoms nesijaučia tokios priešpriešos ar pagarbios baimės, kaip santykyje tarp politikų ir spaudos, bet irgi vyrauja įsitikinimas, kad knygų leidyba yra tik verslas, duodantis geras pajamas.
Vienas finansų analitikas tvirtina, jog laikas Lietuvoje imti leisti didžią dalį knygų plonais viršeliais, kaip kitose valstybėse. Tačiau ten yra, deja, įsišaknijusi kultūra, kad tokią knygą perskaitei ir išmetei. Neatsitiktinai retas Vakaruose turi didesnes knygų kolekcijas namuose, kaip pas mus Lietuvoje. Knygos storais viršeliais yra brangios ir retam įkandamos, o tos plonais viršeliais nelaikomos vertybe. Ar ir mes norėtume tai perimti?
Neretai užmirštama, kad skaitytojų lietuvių kalba auditorija yra daug mažesnė nei tų, kurie skaito anglų, prancūzų, vokiečių ar rusų kalbomis, todėl ir mes savo valstybėje turėtume žvelgti į analogus tų negausių tautų, kurios negali pasidžiaugti dideliais knygų ar laikraščių tiražais.
Jeigu knygų leidyba Lietuvoje patirtų didelių sunkumų ir jų tiražai dar labiau sumažėtų, jeigu jos dar labiau pabrangtų ar būtų spausdinama tik menkavertė saldi literatūra, juo labiau ant prasto popieriaus, galima spėti, kad būtų suduotas didžiulis smūgis tam, kas Lietuvoje dar išliko kaip skaitymo kultūra. Tas pats atsitiktų, jeigu dėl išaugusių mokesčių pabrangtų ir spauda, kurios mažai kas bepirktų. Galima spėti, kad jų vietą užimtų literatūra kitomis kalbomis, o spausdintas lietuviškas žodis užleistų pozicijas. Žinoma, valdžia turėtų užtikrinti, kad leidyklos būtų skatinamos leisti daug ne menkavertės produkcijos, o bibliotekos ne tik miesto, bet ir kaimo būtų aprūpinamos naujausia, įdomia literatūra.
Naujoji valdžia ir taip jau nepagailėjo naujų iniciatyvų, kurios užgrius sunkia finansine našta ant rašytojų ir žurnalistų pečių. Ne tik ant leidėjų. Jeigu, pabrangus knygoms, jų perkamumas sumažės, rašytojų honorarai, kurie palyginti nedideli dėl negausios lietuviškai skaitančios auditorijos, dar sumažėtų. Kai Seimo nariai sužino apie pajamas, kurias gauna geri, žinomi rašytojai, kiek uždirba spaudos žurnalistai, ne vienas nustemba, nes būdami valdžioje įpratę matyti visiškai kitokias sumas. Raginant leidėjus susiveržti diržus, buvo nepagalvota apie rašytojus, žurnalistus ir skaitytojus, kad kertama šaka, ant kurios kaba Lietuvos, kaip kultūringos, skaitančios valstybės ateitis.
Seimo sprendimas palikti mokesčių lengvatas visai spaudai parodytų brandų požiūrį į valstybės ateities problemas ir būtų gera kalėdinė dovana Lietuvai, dar mylinčiai spausdintą žodį.
