• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Baleto solistas Sergejus Neikšinas, iš Rygos iškviestas į Adolphe’o Adamo baletą “Žizel” (10.30) pavaduoti sunegalavusių Lietuvos baleto primarijų, tikriausiai net nesapnavo, kokių staigmenų jam pateiks romantiškas spektaklis apie iš kapų prisikėlusias negailestingas nuotakų vėles.

REKLAMA
REKLAMA

Beveik Vėlinių išvakarėse rodytas baletas vertas knygos ar kino scenarijaus, ir primena tas baleto legendas, kuriose vietoj netikėtai susirgusios žvaigždės jos vaidmuo atitenka kukliai užkulisiuose spektaklį stebinčiai jaunutei šokėjai, naktimis repetavusiai spektaklio tekstą ir svajojusiai kada nors – tik ne šįvakar – tą vaidmenį sušokti.

REKLAMA

Žizel – vienas brandžiausių primabalerinos Eglės Špokaitės vaidmenų, kuriame ji gali sugrįžti į romantišką jausmų pasaulį iš ekstravagantiškų šiuolaikinės choreografijos dramų. Tačiau penktadienio baleto spektaklis buvo ne tik apie tragišką Žizel likimą, bet ir apie tikro – fizinio ir sielos – skausmo kupiną baleto artisto gyvenimą: išgirdusi Alberto beldimą į savo trobelės duris, Špokaitės Žizel į sceną išbėgo, akimis spinduliuodama meilės lūkestį, tačiau po keliolikos taktų nelaimingai kryptelėjusi koja privertė šokėją palikti sceną.

REKLAMA
REKLAMA

Svečias iš Rygos, lūkuriavęs mylimosios užkulisiuose, akivaizdžiai nustebo, neužtikęs jos scenoje – galbūt pamanė, kad tai tokia originali lietuviško baleto redakcija. Tačiau nesutriko – sklandžiai improvizavo, dairėsi Žizel, atsisėdo ant suolelio, netgi pabeldė į kitoje scenos pusėje stovinčio namuko duris. Matyt, būtų galėjęs vaidinti ir toliau – pirmą kartą šį baletą žiūrintys ko gero ir nebūtų supratę, kas atsitiko. Tačiau maestro Vytautas Viržonis, matyt, gavo signalą: nutilus orkestrui, užsiskleidė ir teatro uždanga; iškart buvo pranešta apie šio įvykio priežastį ir pažadėta žiūrovus vėl pakviesti į salę po dvidešimties minučių.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kas dažniau lankosi baleto spektakliuose, neturėjo abejonių, kam teks atsakomybė ir stresas pakeisti ką tik iš rikiuotės iškritusią baleriną. Spektaklio gelbėtoja tapo Anastasija Čumakova – per antrąjį darbo Lietuvos baleto trupėje sezoną jau, ko gero, pripratusi prie panašių staigmenų, tik anais kartais pasirengti vaidmeniui būdavo bent diena.

REKLAMA

Jei, prisiminę lietuvišką priežodį, Lietuvos baleto vadovybę pavadinsime akla višta, tai Čumakova tikrai galėtų būti tas grūdas, dosnaus likimo dėka tekęs aplinkoje nesiorientuojančiam paukščiui. Juk šios balerinos kraitis, atsivežtas į Vilnių iš kitų teatrų, galėjo ir nebūti toks turtingas. Neabejotina, kad Žizel jau yra buvęs Čumakovos repertuare, ir, matyt, priklausė prie jos mėgstamų vaidmenų – kitaip nepaaiškinsi, kaip galima taip gerai orientuotis spektaklio erdvėje, visiškai tam iš anksto nesiruošus. Kartu tai tikro baleto artisto profesionalumo, meilės savo profesijai ir geranoriškos pagalbos savo darbdaviui ženklas.

REKLAMA

Šokėjos išvaizda, sudėjimas tinka Žizel paveikslui sukurti – daili figūra, nedidelis ūgis, gyvos veido išraiškos, įkvėpti muzikos, padėjo sudėlioti įtikinamą ir mielą naivios valstietės paveikslą. Mizanscenos su Albertu, Hilarionu, Berta, Batilda buvo organiškos ir įdomios, į mūsų sceną atnešančios kiek kitokią, nematytą patirtį – tokia iškalbinga pasirodė jos šypsena Hilarionui, lyg atsiprašant už tai, kad negali su juo pasidalinti savo meilės jausmu. Sudiegus širdį, Čumakova-Žizel vaidino aiškiai ir santūriai, trumam atsikvėpti prisėdo ant Alberto kelių, o vėliau vėl leidosi į džiaugsmingus šokius.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Netikėtų detalių buvo išprotėjimo scenoje – pasirodžius hercogui ir Batildai, Čumakova-Žizel nepamiršo savo kilmės ir drauge su visais nusilenkė kilmingiems svečiams, o vėliau, patyrusi sukrėtimą, palaipsniui grimzdo į nebūtį, vis spausdama galvą lyg apėmus nepakeliamam skausmui. Gerokai supurtyta Hilariono, ji vis dėlto trumpam grįžo į šį pasaulį – kad apkabintų motiną ir amžiams užgestų jos meile žaidusio ir jau pajutusio sąžinės graužatį Alberto rankose.

REKLAMA

Antrajame veiksme Čumakova taip pat nebuvo sutrikusi: ji nesunkiai sukūrė nežemiškos iš kapo prisikėlusios vėlės įvaizdį – tiek savo pasirodymu iš už kryžiaus, tiek ekspresyviai sušokta pirmąja variacija, o labiausiai gal – išmintingai pasitelktomis vaidmens sceninės trajektorijos detalėmis: modama Albertui iš už kapo, nuolat prie jo grįždama, ji tarytum suvokia, kur dabar jos tikroji ir paskutinė vieta. Ypač efektingi buvo Žizel ir Alberto dueto soliniai epizodai, parodę balerinos lengvumą, šokio polėkį – ypač antrasis, supintas iš muzikalių,  pėdų ornamentika pagražintų šuoliukų beviltiškai nusvarinus rankas.

REKLAMA

Sergejus Neikšinas, atvykęs šokti su viena partnere, o gavęs kitą, pasirodė ne tik kaip puikios orientacijos ir kūrybingas artistas, bet ir neblogas romantiškas šokėjas. Jo linijos – dailios, gestai – aristokratiški, veido išraiškos – iškalbingos. Romantinei choreografijai būtino šokio lengvumo šis šokėjas taip pat turi apsčiai – gražūs buvo aukšti šuoliai, o pozų linijos – pakankamai išbaigtos. Mizanscenose jis taip pat pademonstravo ne schemišką požiūrį į savo personažą – detalės buvo ir apgalvotos, ir organiškos, paryškinančios kiek manieringo, egzaltuoto, tačiau palaipsniui šių bruožų išsižadančio jaunuolio, spektaklį užbaigiančio aistringa priesaika Žizel atminimui, paveikslą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Hilarioną vaidinęs Martynas Rimeikis turėjo progą vaizdžiai pademonstruoti, kad klasikinis baletas nėra iškaltų vaidybos elementų rinkinys – pirmąją mizansceną jam teko suvaidinti du kartus, ir abukart jis surado įdomių, muzikoje slypinčių, bet nesikartojančių jausminių detalių, iš esmės prisilaikydamas numatyto vaidmens piešinio. Pirmojo veiksmo pabaigoje jo atgaila pulsavo desperacija, o antrajame liūdesį pakeitė paniška baimė, prasivežusi audringais sukiniais ir šuoliais, uždariusiais jį mirtiname vėlių rate, iš kurio nebėra jokios išeities.

REKLAMA

Apibendrintą grėsmingą antrojo veiksmo nuotaiką sukūrė Olgos Konošenko Mirta, nepermaldaujamai valdžiusi herojų likimus, tačiau neturėjusi pakankamai galių suvaldyti mylimojo išdavystę atleidusios Žizel. Jaudinančiai, vaiduokliškai savuosius solo epizodus sušoko dvi vėlės – Živilė Baikštytė ir Nailia Adigamova; tiesa, kapų atmosferą trikdė dešinėje scenoje šalia krūmų ir antkapių pastatyta dūmų pūtimo mašina, kuri, pašvietus tolimuosius scenos planus, išryškėdavo lyg koks sterilus ufonautų agregatas, iš ateities atkeliavęs į XIX a. pradžią.

REKLAMA

Pirmajame veiksme dėmesį atkreipė iki šiol šiame spektaklyje nematyti artistai – Laimis Roslekas stropiai, gal kiek schemiškai vaidino Alberto ginklanešį Vilfrydą, o Rasa Taučiūtė sukūrė arogantišką Kuršo hercogaitės Batildės paveikslą.

Reljefiškos, įtaigios buvo pirmojo veiksmo kordebaleto scenos – netgi paprastai gana nepaslanki Batildės svita rodė daugiau ūpo, rafinuotai bendraudama tarpusavyje. Organiškas buvo aristokratų pasirodymas, išaiškėjus Alberto apgavystei – kiekviena pora kelią jam pastojo netikėtai ir gyvai. Valstiečiai su jauduliu reagavo į Žizel dramą, išprotėjimo epizode dinamiškai judėdami scenoje arba sudarydami tapybiškas grupes.

Ekstremalus debiutas baigėsi visuotiniu džiūgavimu – ir svečias, ir ne tik mylimąjį, bet ir visą spektaklį išgelbėjusi balerina buvo apdovanoti ilgai netylančiomis ovacijomis bei uždangai užsiskleidus iš už kitos jos pusės nugriaudėjusiais sveikinimo šūkiais. Įdomu, ar ši istorija kaip nors paveiks pagrindinių vaidmenų atlikėjų sąrašus, ar juos ir toliau pildys svečiai ir likimo kaprizai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų