Su visa pagarba lietuvybės, baltų senosios religijos ir mitologijos bei etnikos tyrinėtojams reikia pasakyti, kad be latvių prigimtinio tikėjimo šie tyrimai būtų ne tokie vertingi. Galbūt dėl liberalesnio protestantiško požiūrio Latvijoje senasis tikėjimas pripažįstamas valstybės, ko negalime pasakyti apie Lietuvą. Kol kas latviai lietuvių kultūra domisi labiau nei lietuviai - latvių, todėl nenuostabu, kad interviu su dievturių bendruomenės atstove Baiba Ivulāne vyko lietuvių kalba.
Trumpai apie dievturybą
Prieš kalbinant mūsų svečią - dievturę Baibą, norėtųsi trumpai pristatyti, kas gi yra dievturiai, pasak oficialios informacijos.
Dievturība - neopagoniškas religinis judėjimas, teigia visažinė "Wikipedia". Dievturių judėjimą 1922 m. įkūrė istorikas, acheologas ir kraštotyrininkas Ernests Brastiņš (1892-1942), rinkęs medžiagą apie senovės latvių šventyklas bei pilis ir mitologiškai nagrinėjęs latvių dainas, 1932 m. parašęs "Dievturių katekizmą" ("Cerokslis"). 1940 m. sovietai okupavo Latviją, dievturius uždraudė, o E.Brastinšą nužudė Rusijos kalėjime. 2006 m. jam pastatytas paminklas Kronvaldo parke Rygoje.
Enciklopedinės žinios byloja, kad dievturyba pagrįsta senovės latvių folkloru, dainomis, mitologija, tačiau skiriasi nuo senovinės religijos, pavyzdžiui, nėra žinoma, ar latviai tikėjo į aukščiausiųjų dievų trejybę (manoma, kad taigalėjo būti Dievs, Mara ir Laima). Dievturyba - panteistinis tikėjimas. Visagaliu laikomas Dievas, kiti išskiriami svarbūs dievai (tiksliau, deivės - latvių tikėjime moteriai skiriama ypač daug vietos; apie tai yra rašiusi ir Marija Gimbutienė) Laima, Mara, Jūros Motė, Vandens Motė, Upių Motė.
Dievturyba moko, jog žmogų sudaro trys formos: kūnas (miesa), dvasia (dvēsele) ir vėlė (velis).
Dabartinis dievturių vadovas (Dižvadonis) - Marģers Grīns. Jis yra vienas garsiausių dievturių autorių, 1998 m. išleidęs knygą "Latvių senasis tikėjimas ir jo atnaujinimas - dievturyba". Kitos dvi svarbios dievturiams knygos - E.Brastinšo "Ceroklis" ir "Mūsu dievestības tūkstošgadīgā apkarošana" ("Mūsų tikėjimo tūkstantmetė kova"). Naujausia knyga, įsigilinanti į latvių tikėjimą, - Valdžio Celmso "Baltų ženklai ir simboliai" (ją netrukus ketina išleisti "Mintis"). Lietuviškai turime ir dr. Dainiaus Razausko verstą legendinio poligloto Pėterio Šmito (1869-1938) "Latvių mitologiją" (1918, 1926), taip pat žymiausio lietuvių latvisto prof. Alvydo Butkaus knygas bei žodynus (yra ir nemokamas internetinis lietuvių-latvių, latvių-lietuvių kalbų žodynas svetainėje www.letonika.lv).
Dabartiniai dievturiai leidžia laikraštį "Labietis", bendrauja ir internetu. Be populiariųjų socialinių tinklalapių, kuriuose galima rasti dievturius, jie turi savas svetaines: www.dievturi.lv, www.dievseta.org, www.marasloks.lv ir kt. Sarašą galima būtų tęsti beveik be galo, nes latvių dievturiai labai domisi folkloru, tradicijomis, joms skiriamas itin didelis dėmesys.
Tačiau svarbiausias dalykas - gyvas bendravimas. Todėl grįžtu prie B.Ivulanės ir bandau ją kamantinėti, kas dabar yra dievturiai.
- Papasakokite, koks yra prigimtinis latvių tikėjimas?
- Man prigimtinis mūsų tikėjimas – tai gyvenimo pagrindas, pasaulėžiūra, mąstymas. Šeima, santykiai su gamta. Ir tiktai po to – religija. Žinoma, galima būtų klausti, kas tai – religija. Nors tai iš esmės gana filosofiškas klausimas, aišku tai, kad svarbi bet kurios religijos dalis – tam tikri pastovūs ritualai ir tam tikra bendruomenė. Todėl drįsčiau sakyti, kad – galimas daiktas – ir kiti save „pagoniais“ laikantys žmonės Latvijoje savo tikėjimo esmę jaučia panašiai. Mes vis dėlto individualistai, labiau mėgstame vienatvę negu platesnę visuomenę.
Iš kitos pusės aišku ir tai, kad ritualai būna skirtingi, ir manau (iš dalies ir žinau), kad latviai moka padaryti tai, ko reikia, ir tyliai, vienatvėje, be svetimų akių, jei tokių nenorima.
Jei kalbama apie latvių prigimtinio tikėjimo oficialią religinę formą, tai dievturība. Tai senojo latviško tikėjimo mūsų dienų forma, 20 amžiaus pradžioje sukurta religija, remiantis senuoju tikėjimu, mitologija. Tai yra Latvijoje oficialiai pripažinta religija. Daug kas šios religijos ritualuose panašus į krikščionybę, nes 20 amžiaus antrajame dešimtmetyje kitaip nebuvo galima. Mūsų dienose dievturyba labai keičiasi (taip pat – yra keičiama).
Vis dėlto iki šiol Latvijoje senasis tikėjimas gyvuoja ne tik per dievturybą, o ir kitais būdais – aktyviai veikia daugelis folkloro ansamblių, eksperimentinės archeologijos klubų, tradicinių šokių būrelių ir kitų folkloru besidominčiųjų grupių, šeimų ir individų. Visi šie žmonės, nors ir greičiausia didelė jų dalis nėra dievturių „parapijose“ (latvių kalboje žodis draudze – latviškos kilmės ir vartojamas kalbant ir apie krikščioniškas organizacijas, ir dievturių grupes), tam tikru būdu priklauso senajam latvių tikėjimui.
- Kuo panašus ir kuo skiriasi latvių tikėjimas nuo lietuviškosios "pagonybės", prūsų ir kitų baltų tikėjimų?
Pirmiausia reikia atsiminti visų baltų mitologijų skirtumus, kurie gana dideli. 19 amžiaus pabaigoje buvo bandymų „atkurti“ latvišką mitologiją pagal prūsų paliktus rašytinius šaltinius, bet išėjo vien nacionalinis romantizmas, kuris neturėjo beveik nieko bendro su latvių folkloru, latviška tradicija.
Skiriasi baltų dievybės, skiriasi būdai jas garbinti. Kadangi pats tikėjimo pagrindas kitoks, kitokios ir jo išraiškos. (Žinoma, nuo lietuvių tikėjimo skirtumų mažiau negu nuo kitų baltų.)
Bet panašumai, kurie, tiesa, ne tokie konkretūs, iš esmės yra daug svarbesni. Ne veltui juk visi esame baltai, ne veltui vadinamės broliais ir seserimis. Tai Dievas, Perkūnas. Tai likimas ir dalios davėja Laima. Žemės jėga. Saulė. Ugnies ir vandens vieta papročiuose. Gamtos supratimas, artimumas. Tai tikėjimo jausmas.
Lietuviai turi nelabai daug baltų religijos ir mitologijos šaltinių, tačiau pagal juos visgi įmanoma šį bei tą rekonstruoti. Kokia situacija Latvijoje? Ar turite pakankamai šaltinių?
Šaltinių trūksta ir pas mus. Svarbiausias mūsų šaltinis – latvių liaudies dainų rinkimas ir fundamentali publikacija „Latvju dainas“, pradėta leisti dar 19 amžiaus pabaigoje. Dabar leidžamas dar platesnis dainų rinkinys „Latviešu tautas dziesmas“, pradėtas tarybiniais laikais. Taip pat paminėtinos ir kitų folkloro žanrų publikacijos. Latvių folkloro saugykloje (Latviešu folkloras krātuve) laikomi ir įvairūs papročių aprašymai, jie publikuoti ir keliouse leidimuose.
Jei kalbama apie senesnius laikus negu 18-19 amžius, šiek tiek žinių randama kronikose, bet labai mažai (atrodo, dar mažiau negu apie lietuvių praeitį) ir situaciją dėl jų patikimumo, be abejo, gerai žino ir lietuviai.
Dėl to dauguma senojo tikėjimo atstovų Latvijoje arba remiasi tiktai folkloro šaltiniais arba sąmoningai prie jų prideda ir savo jausmą, savo eksperimentų keliu (t.y., dainuojant, švenčiant šventes, atliekant ritualus) gautas išvadas apie tai, „kaip galėtų būti buvę“. Taigi rekonstravimas dažnai išeina eksperimentinis, o ne tik šaltiniais pagrįstas.
Kaip manote, ar įmanoma rekonstruoti senąjį tikėjimą, ar vis dėlto dabartinė jūsų ir lietuvių "pagonybė" yra nauja religija?
Bet kuris rekonstravimas lieka tiktai rekonstravimu. Jau tai, kad rekonstravimas reikalingas, rodo, kad pirmo, dabar rekonstruojamo objekto nebėra. Be to, dabar vis dėlto esame nauji žmonės, taigi turime ir naują religiją.
Iš esmės ir nemanau, kad visiškai rekonstruotas senasis tikėjimas mūsų dienų žmonėms reikalingas, net jeigu tai būtų įmanoma. Gyvenimo būdas, gyvenimo sąlygos ir gyvenimo ritmas dabar visai kitoks. Kad turėtume tą patį tikėjimą, turėtume ir gyventi taip pat. Bet net kaime gyvenimas visiškai pasikeitė. Ir ar tikrai reikia jį atkurti? Ar patys sutiktume atsisakyti mašinų, telefonų ir kompiuterių, net nekalbant apie naujas žmonių tarpusavio santykių galimybes, apie mokslą ir taip toliau.
Atrodo, svarbiausias dabartinių „pagonių“ tikslas – pritaikyti savo „pagonybę“ prie mūsų dienų gyvenimo, kad gautume kiek galima daugiau ir iš senojo tikėjimo, ir dabartinių galimybių.
- Ką manote apie "Romuvą"? Ar bendraujate?
- Džiaugiamės, kad lietuviai turi tokį rimtą judėjimą, kad tradicine religija Lietuvoje užsiima taip daug jaunų žmonių. Džiaugiamės ir visais "Romuvos" leidiniais. Visa tai įkvepia ir leidžia tikėtis, kad ir mūsų dievturyba plesis ir vystysis ir kad ateityje bendradarbiavimo bus dar daugiau.
Daugiau ar mažiau aktyviai su romuviečiais bendraujame porą metų. Idėjų bendradarbiavimui ir ateityje netrūksta, taigi galima tikėtis visai teigiamos perspektyvos. Nes juk aišku, kad iš esmės bent kažkokia prasme turime eiti bendru keliu.
- Lietuviai ir latviai, deja, bendrauja mažai. Ką daryti, kad bendravimo būtų daugiau?
- Bendrauti!
Kalbant rimčiau, pati iš tikrųjų nejaučiu, kad bendravimo būtų per mažai, bet tai greičiausia dėl to, kad turiu ir asmeninių ryšių su Lietuva. Apskritai bent individualiame lygmenyje galimybių bedrauti, atrodo, šiek tiek yra. Valstybiniame lygmenyje galima pakartoti jau ne kartą minėtą galimybę klausyti vieniems kitų radijo ir žiūrėti televizijos, kurios dabar labai trūksta. Tai būtų gera gilesnio susipratimo ir bendravimo pradžia. Taip pat ir antros baltų kalbos mokymas mokyklose, bent jau pasienyje, būtų visai natūralus ir reikalingas dalykas.
Bet ir būtent folkloro ir senosios religijos prasme galima rasti gana daug galimybių, pavyzdžiui, dalyvauti vieniems kitų stovyklose ir kituose renginiuose, kas po truputį jau vyksta.
- Dievturyba pripažinta valstybės. Kada ir kaip? Ar sunku buvo to pasiekti? Lietuvoje kol kas "Romuva" nepripažįstama... Ką pasiūlytumėte mūsų valdžiai, skeptiškai vertinančiai "pagonybę"?
- Latvijoje dievturybos pripažinimas buvo visai natūralus ir lengvas, nes jau pirmosios Latvijos Respublikos laikais, 1926 m., kai bvuvo įkurta pirma dievturių draudze, dievturyba buvo įrašyta į religinių organizacijų sąrašą. Kai Latvijos valstybė buvo atkurta, 1990-aisiais metais religijos statusą vėl gavo visos religijos, kurios buvo valstybės oficialiai pripažintos prieš karą. Nors iš tikrųjų iki galo naujojoje respublikoje dievturyba nėra pripažinta, nes, pavyzdžiui, oficialiai sutuokti dievturiai nebegali. Žinoma, jie gali laisvai atlikti savo ritualus, bet oficialaus pažymėjimą išduoti negalime, taigi ir mes dar turime už ką pakovoti.
Religinė situacija Lietuvoje ir Latvijoje iš esmės labai skirtinga. Tai istoriškai pagrįsta, nes Latvijoje niekada nebuvo taip stipriai įsišaknijusi katalikybė, kaip Lietuvoje. O liuteronų sąsaja su valdžia, kaip žinoma, visada buvo daug laisvesnė, todėl ir krikščionybės vieta visuomenėje pas mus buvo ir yra kitokia, ne taip jau svarbi.
Dėl sąlygų skirtumų ir sunku abiejų valstybių situacijas palyginti. Nors turbūt mūsų dienose ir Lietuvoje svarbesnė galėtų būti religijos, o nebe krikščionybės sąvoka? Tokiu atveju kiekvienas juk gali laisvai pasirinkti savo kelią.
- Kokie žmonės daugiausiai prisidėjo prie latvių mitologijos, religijos gaivinimo?
- Labai įvairūs. Bandant pasakyti, ką bendro jie visi turi, galima sakyti, kad tie yra žmonės, kuriems svarbios savo šaknys, savo žemė, kurie savo kelią prie Dievo rado būtent savo tautos paliktose dvasinėse vertybėse. Žmonės, kurie ieško, kurie mąsto ir kurie jaučia atsakomybę prieš savo protėvius.
Dievturybos kūrimo metu prie šios organizacijos prisidėjo ir daug garsių meno, kultūros, literatūros asmenybių. Dabar situacija šiek tiek pasikeitė ir dievturybos vieta visuomenėje nebe tokia iškili. Bet daug teigiamesnę visuomenės pažiūrą dabartinėje Latvijos Respublikoje gavo folkloro judėjimas, kuris buvo glaudžiai susijęs ir su nepriklausomybės atkūrimo įvykiais.
- Kokie Jūsų santykiai su "New Age", kitais religiniais judėjimais?
- Galima net sakyti, kad tokių santykių apskritai nėra. Į New Age dauguma dievturių nežiūri pernelyg rimtai, o kiti, rimtesni, religiniai judėjimai nežiūri į dievturius pernelyg rimtai... Kažkodėl apima toks jausmas, kad bent jau krikščionys į dievturybą nežiūri kaip į religiją. Bet argi tai svarbu? Svarbiausia juk – ką mes patys apie save galvojame, ar patys save ir savo religiją vertiname gana aukštai... Svarbiausias yra mūsų pasirinktas kelias ir mūsų sėkmė ir įsitikinimas, mūsų jausmai ir mūsų vystymasis einant juo.
