Rašyti komentarą...
Nuorodą nukopijuota
7
Tarybinės moterys (nuotr. wikipedia.org)

Tarybinės moters portretas ne vienam yra užstrigęs ties nuvargusios moters, tempiančios pilnas rezgynes maisto produktų, vaizdu. Visgi moterų gyvenimai sovietiniais laikais nebuvo tik sunkūs, o ir laisvių bei teisių jos turėjo gerokai daugiau nei bet kada prieš tai. Sovietų Sąjungoje, o ir sovietinėje Lietuvoje, moteris visų pirma matyta, kaip darbininkė ir aktyvistė, o tik tada, kaip moteris, motina ar žmona. 

REKLAMA

Moterims žadėta ir lygybė, bet šią jos gavo tik propagandiniuose plakatuose, realybėje jos vis dar dirbo daugiau nei vyrai: ant jų pečių gulė ne tik sovietinės valdžios lūkesčiais, bet ir namų ruoša, kuri pasikeitus santvarkai ir laikmečiui nepasikeitė. 

Visi lygūs, bet yra lygesnių 

Tiesa, sovietmetis buvo ilgas ir margas, todėl pokario kartos moterys matė kur kas sunkesnį darbą, socialistines lenktynes ir nepuošnią „pavyti bei pralenkti“ realybę, o štai vėliau gimusios moterys jau turėjo daugiau laisvių, pinigų ir puošnių drabužių, mokslo įstaigų durys joms buvo ne tik atviros, bet ir beveik būtinos. 

REKLAMA

Mada, grožis, teisė darytis abortą ar išsiskirti su vyru sovietinei moteriai buvo savaime suprantamos laisvės, bet šalia to, jas vis dar varžė patriarchalinės visuomenės lūkesčiai, stiklinės lubos, kurios užkirto kelią vadovauti universitetui ar valstybei bei būtinybė stovėti eilėse, auginti vaikus bei kovoti su alkoholio nevengiančiu vyru. 

Laisvių ir teisių, pareigų sovietinės moterys gavo iškart po revoliucijos. Būta net bandymų padaryti atviras santuokas, laisvas moteris, namus be virtuvių, bet šie radikalūs spendimai neprigijo. Užtat prigijo kiti. 

REKLAMA

Sovietų Sąjungoje priėmus įstatymus apie lyčių lygybę tarybinei moteriai reikėjo nueiti ilgą kelią iki realios lygybės. Komunistų teorijos apie moterų socialinės, ekonominės, politinės padėties pasikeitimą, įvykdžius socialistinę revoliuciją, nebuvo įgyvendintos, kaip ir kalbos apie formuotą namų ūkį ir moterų lygybę.

Garsios komunistės Aleksandra Kolontaj ir Lenino meilužė Inesa Armand aiškino, kad moterų išlaisvinimas iš namų ūkio yra vienas iš svarbiausių veiksnių kuriant socializmą. 

Visgi socialistinė revoliucija galėjo pakeisti politinę sistemą, tačiau ne visuomenes struktūras ir tradicinius lyčių santykius ir vaidmenis. Sovietinė Rusijos vadovybė išleido įstatymus, kurie keitė ikirevoliucinius socialinius santykius. Štai 1917 m. gruodį buvo priimtas dekretas „Apie pasaulietinę santuoką, apie santuokos nutraukimą“. Taip pat buvo priimtas įstatymas, legalizavęs abortus. 

REKLAMA

1918 m. balandžio mėn. dekretas uždraudė visų rūšių paveldėjimą. Taip Rusijoje santuoka tapo dviejų žmonių laisvo susitarimo aktu. 1918 m. bolševikai leido skyrybas, sulygino vyrų ir moterų padėtį, panaikino sutuoktinių įsipareigojimus Bažnyčiai. Antrojo pasaulinio karo metais daug moterų dirbo fabrikuose, daug jų buvo ir fronto linijose. Tiesa, ten patyrė ne tik pergalės ar praradimų skonį, bet ir nesibaigiantį seksualinį išnaudojimą, buvo net vadintos „fronto žmonomis“. 

Pokaris sovietinėms moterims, kurių dėl okupacijos itin padaugėjo, nebuvo lengvas. Fermos, statybos, fabrikai tapo tomis erdvėmis, kur moterys dirbo petys į petį su vyrais. Tiesa, romantiškai tai atrodė tik propagandiniuose plakatuose ir bareljefuose. Realybė buvo sunki ir skaudi.

REKLAMA

Tarybinės moterys

Tarybinės moterys

Vėliau gyvenimas gerėjo, moterys išsikovojo vietas partijoje, profsąjungose ir universitetuose, vadovavo parduotuvėms ir mokykloms, bet karjeros Olimpų – nepasiekė. Sovietų Sąjunga tik teoriškai buvo visiems lygi valstybė, realybėje aukščiausią postą užėmusi moters ten buvo TSRS kultūros ministrė Jakaterina Furceva, o ir apie ją sklido įvairūs gandai bei anekdotai. Visi ji kalbėjo apie tą patį, esą karjeros aukštumų ji pasiekė per Leonido Brežnevo lovą. 

Tarybinė moteris buvo formuojama dirbtinai 

Į Lietuvą sovietinė moteris žengė kartu su okupacija. Profesorė Virginija Jurėnienė sako, kad Lietuvoje „tarybinės moters“ portretas buvo pradėtas formuoti po valstybės okupacijos, kai buvo įsteigta Lietuvos moterų taryba. Ši taryba įsisteigė po reokupacijos, nes visos moterų institucijos, buvusios iki okupacijos, buvo uždraustos, taigi liko tuščia vieta, kurią reikėjo užimti.

REKLAMA

„Reikėjo diegti naujus gyvenimo standartus, o moterų taryba puikiai tam tiko. Ši moterų institucija Sovietų Sąjungoje veikė nuo 1920 metų, o vėliau automatiškai buvo įdiegta Lietuvoje. Apie 1947–48 metus moterų taryba pradėjo veikti, į ją buvo įtrauktos išsilavinusios moterys, imti formuoti jų suvažiavimai, steigta centrinė taryba, kuri buvo pavaldi Maskvai, turėta daug skyrių. Šios tarybos paskirtis buvo skleisti ideologiją ir leisti moterims patikėti, kad jos svarbios, gali paveikti valstybės sprendimų priėmimą. Ši sritis buvo stipri ir pavaldi partijai“, – pasakojo profesorė.

REKLAMA

Kita grandis, per kurią formuotos moterys, buvo profsąjungos. Moteris turėjo būti aktyvistė, emancipuota visuomenės, bet ne šeimos narė. Buvo net manoma, kad šeimoje nereikia virtuvės, reikia valgyklų, darželių serviso, o moterys turi būti kolektyvų, bet ne šeimos narės. Moterys turėjo būti orientuota į išorę, bet ne į vidų. Tradicinis šeimos modelis buvo suardytas. 

„Sovietmečiu moterys turėjo ir prižiūrėti šeimą, ir dirbti, bet lygybės tikrai nebuvo. Principas, kai vyras paremia vyrą, tikrai galiojo. Jei komandoje bus kelios moterys ir vienas vyras, tai viršininkas tikrai bus jis. Deklaruota lygybė nebuvo praktiškai įgyvendinta, tai buvo daugiau ideologijos, propagandos dalis. Visuomenė, nežiūrint visų laužymų ir reikalavimų, turėjo savo raidos dėsnius. Sulaužyti šeimos tradiciją nebuvo įmanoma. Todėl turėjome dvigubą vaizdą: vienokia moteris buvo visuomenei ir partijai, o kitokia – šeimai“, – sakė profesorė.

REKLAMA

Tarybinės moterys

Tarybinės moterys

Aukštų postų sovietmečiu moterys neužėmė, taip, karjerisčių būta, bet, tarkime, nebuvo nė vienos komunistų partijos sekretorės ar universiteto rektorės. Olimpo viršūnių jos nepasiekė, o tai tik parodė, kokia išties buvo visuomenė. 

Tradicinės visuomenės apraiškų būta ir daugiau. Lozungai, mitingai ir partijos suvažiavimai iš kasdienio gyvenimo neišstūmė darbų, kuriuos turėjo padaryti moterys: jos vis dar privalėjo augintis vaikus, tvarkyti namus ir gaminti maistą.

Tiesa, šalia to dar turėjo dirbti fabrike arba parduotuvėje, o pasibaigus ilgai darbo dienai stovėti eilėse, nešti į namus maisto produktus ar kitą parduotuvėse rastą deficitinį grobį. Visgi pareigų turėjo ir vyrai. Įstatymiškai buvo nurodyta, kad sutuoktinis privalo išlaikyti šeimą, tokios prievolės tarpukariu vyrai neturėjo. 

REKLAMA

„Žmona turėjo teisę apskųsti vyrą darbo kolektyvui, profsąjungai ar partijai ir jis buvo svarstomas, kartais jam būdavo atimama alga ir atiduodama šeimai tol, kol jis nepasitaisys. Taip buvo siekiama, kad šeima būtų išlaikoma. Žinoma, be to daugiau niekas nesikeitė, visą kitą turėjo atlikti moterys. Tiesa, alkoholizmo būta visada, gėrė ir tarpukariu, ir sovietmečiu. Didelio skirtumo tikrai nebuvo. Tarpukariu net buvo siekiama priimti sausąjį įstatymą, bet viskas buvo atmesta, reikalauta tik šviesti žmones. Taigi, sovietmetis nebuvo didelė alkoholizmo išimtis“, – sakė V. Jurėniėnė. 

REKLAMA

Būta sovietiniais laikais ir įdomių, nebūdingų būdų pagerbti moteris. Vienas tokių – motinos-didvyrės statusas ir ordinas. Jis buvo suteikiamas motinoms, užauginusioms 10 ir daugiau vaikų. Šis ordinas buvo politinis spendimas, nes po Antrojo pasaulinio karo itin trūko žmonių, skatinta gimdyti ir auginti vaikus.

Pirmoji tokia premija buvo įteikta 1944 metais, paskutinė – prieš pat Sovietų Sąjungos subyrėjimą. Iš viso šiuo ordinu buvo apdovanoti keli šimtai tūkstančių sovietinių moterų. „Tokį medalį net pats Leonidas Brežnevas turėjo sau prisisegęs“, – pasakojo profesorė.

REKLAMA

Anot jos, būta ir ne tokių malonių dalykų. Tarkime, sovietmečiu moterys negalėjo vairuoti sunkiasvorių automobilių, bet viena lietuvės turėjo svajonę vairuoti tolimųjų reisų automobilį.

Tarybinės moterys

Tarybinės moterys

„Ta lietuvaitė kreipėsi į kosmonautę Valentiną Tereškovą ir su jos pagalba gavo svajonių darbą – po visą Sovietų Sąjungą vežiojo krovinius. Ji pati pasakojo, kad nuvykus kur nors už Uralo būriai vyrų traukdavo pažiūrėti į moterį, kuri vairuoja didelį automobilį, tai buvo labai neįprasta“, – kalbėjo profesorė V. Jurėniėnė. 

Moteris taip pat traukdavo į politinę veiklą, tiesa, dažniausiai tai buvo fiktyvi veikla. Melžėjos, statybininkės ir kitų, dažniausiai darbininkiškų, profesijų moterys buvo siunčiamos į Maskvą, į partijos suvažiavimus. Tai buvo parodomasis, fiktyvus veiksmas, nes dažnai jos net rusų kalbos nemokėjo, o apie politinę veiklą net neverta kalbėti.

O štai kovo 8 dienos sovietinės moterys laukdavo, negauti gėlių tą dieną buvo itin keista. Darbe, namuose vyrai visada teikdavo tulpes, o kai kur moterys gaudavo ir keliones į Sankt Peterburgą ar kelialapius į sanatoriją, ordinus ar garbės raštus. 

E Eva 2020-03-08 17:43:20
Beda ta, kad pas mus Lietuvoj nesprendziama esmines korupcines problemos, o uzsiimama kazkokiais niekais.
Atsakyti
-2
S Saulute 2020-03-08 17:30:44
Vaje koks nusisnekejimas! Matosi kad maža žmonių kurie dar atsimena tuos laikus. Bet ką padarysi! Ne visi ir gali atsiminti, juk tai buvo taip senai! :))
Atsakyti
-5
R RICKA 2020-03-08 17:20:45
Ka norite tuo pasmaikstauti?? juk jus debilai dar buvot negime tais laikais?? VISKAS VYKO PO KARO IR MUS MAMOS ISAUGINO ZMONEMIS / DABARTINES NESA KRUTY I TEISMA SUNUJ NES JI MATO TIK SAVO SVENTO NIEKO NELIKO , NES TI PARTINIAI NIEKO REALAUS NEPAGAMINE TURI PINIGU MAISA KURIUOS TOS MOTERYS UZDIRBA SITOKIEMS INDIVIDAMS PARODYKIT SIANDIENINE MOTERY KURI DIRBA UZ MINIMUMA NES TA NEDIRBANTI ATIMA KYSUIJ UZ SUNU
Atsakyti
-7
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI