viduramžiai

Dar viduramžių Europoje nevaisingumo problemą spręsdavo sumaltų kiaulių sėklidžių, užpiltų vynu, išvirimu. Eliksyrui nepadėjus, buvo siūloma išgerti vyno su katžole tuščiu skrandžiu. Catherine Rider, viduramžių istorikė Ekseterio universitete (Didžioji Britanija), neseniai tyrinėjo daugybę medicininių ir religinių tekstų iš XII-XV a. apie nevaisingumo gydymą.

Kai galvojame apie mirtį viduramžiais, tikriausiai pirmiausia į galvą ateina maras, badas ar kruvinos riterių kovos, ir tik retas susimąsto apie vėžį. Tačiau kaip parodė naujas tyrimas, vėžys viduramžiais buvo daug dažnesnė liga nei mums atrodė prieš tai. Žinoma, ne kiekviena vėžio rūšis buvo mirtina, nes tuo metu buvo daugybė greitesnės mirties priežasčių, tačiau ši liga galėjo būti stebėtinai dažnas žudikas.

Viduramžiai Europoje dažnai yra vadinami „tamsiaisiais amžiais“. Tai pilna žiurkių epocha, apipinta marais, chaosu ir nesuvokiamu smurtu. Negana to, tuo metu čia siautė ir mirtini šokių marai. Žemyninėje Europoje nuo XI iki XVII a. buvo užfiksuota daugybė keistų pranešimų apie „šokių marus“, taip pat vadinamus šv. Jono šokiu arba šv. Vito šokiu (krikščionybėje šv.

Po Vakarų Romos imperijos žlugimo V mūsų eros amžiuje atsiradęs valdžios vakuumas privedė prie karų, bado, ligų ir mokslo tamsiųjų amžių. Bet viduramžiai, kaip ir bet kuris kitas istorijos laikotarpis, toli gražu nebuvo menkos technologinės pažangos laikotarpis. Šie 10 viduramžių išradimų yra puikūs pavyzdžiai. Kai kurie iš jų buvo tokie svarbūs, kad kai kuriuos šiek tiek patobulinę naudojame iki šiol.

Patyrus stiprų deginantį skausmą kojose moteriai buvo diagnozuota viduramžių laikų liga. Kaip rašoma ligos aprašyme žurnale „The New England Journal of Medicine“, ši liga yra vadinama „Šventa ugnimi“ arba „Šv. Antano ugnimi“. Pajutusi stiprų deginimą nuo kojų pirštų iki šlaunų vidurio abiejose kojose, 24-erių moteris po dviejų dienų kreipėsi į polikliniką. Jos pėdų spalva pakito, buvo sunku vaikščioti.

Viduramžiais, kurie Europoje truko nuo V iki XV a. pabaigos, moralinio ir lytinio auklėjimo politiką prižiūrėjo krikščionių Bažnyčia. Žmonių gyvenimai buvo reguliuojami pagal Biblijoje surašytą tvarką ir intymūs reikalai itin stropiai prižiūrėti: užsiimti seksu leista tik santuokoje ir tik tam, kad būtų pradėti vaikai.  Krikščionių kunigai auklėjo minias žmonių rinktis Dievo žodį, o ne ištvirkavimus ir nuodėmes, už kurias buvo numatytos baisios bausmės.

Neeiliniai vaizdai iš Viduramžius menančios Ispanijos šventės. Nedideliame miestelyje per milžiniškus laužus šokinėja raiteliai ant savo numylėtų žirgų. Kodėl jie tai daro ir už ką yra kritikuojami? Dideli laužai, dūmų kamuoliai, per ugnį šokinėjantys žirgai ir jų kanopų kaukšėjimas per akmeninį grindinį.

Tik tamsoje, kuo daugiau drabužių, nepatiriant malonumo, o už oralinį seksą teks atgailauti visą gyvenimą – tokie VII a. anglų arkivyskupo nurodymai, kuriuos viename rašytiniame šaltinyje aptiko vokiečių istorikas.  Bonos universiteto (vienas iš žymiausių Vokietijoje) dėstytojas Erikas Weidas savo „Twitter“ paskyroje pateikė trumpą ankstyvųjų Viduramžių rekomendacijų, kaip užsiimti seksu, rinkinį.

Renesanso laikų Italijoje žmogžudystės pasitaikydavo „kiekviename žingsnyje“. Diduomenė žudė savo politinius oponentus, netgi Šventojo sosto valdovai nuodijo priešus. Tačiau niekas negalėjo prilygti aukų skaičiumi Giuliai Tofanai. Ji sukūrė tam laikmečiui neregėtą nuodą, kurį pardavinėjo visoje Europoje. Žudikės pričiupti negalėjo 50 metų.