silpnaregiai

Lietuvoje retas leidinys gali pelnytai didžiuotis šešių dešimtmečių nepertraukiamos veiklos istorija ir jau tikrai nė vienas negali pasigirti skaitytojus pasiekiantis net keturiais pavidalais. O štai Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) mėnraštis „Mūsų žodis“ gali! Pradėtas leisti 1959 metų pradžioje, žurnalas jau septintas dešimtmetis kiekvieną mėnesį lanko savo skaitytojus, yra leidžiamas Brailio ir reginčiųjų raštu, įskaitomas balsu ir pateikiamas internete.

Ar reikia akliesiems suprasti vaizduojamąjį meną? Tiek Vakarų valstybių, tiek Lietuvos aklųjų patirtis sako, kad reikia! Daugelis pasaulio muziejų savo ekspozicijas irgi atveria regėjimo negalią turintiems žmonėms, rengia specialias edukacines programas. Tam yra keletas priežasčių. Ne visi žmonės, kurie šiuo metu nemato, nematė ir anksčiau. Dalis jų matė, domėjosi menu, o galėti vėl prisiliesti prie kažkada matytų kūrinių jiems sukelia daug teigiamų emocijų.

Daugėjant išmaniųjų telefonų, žmonėms su regėjimo negalia juos išsirinkti tampa vis sudėtingiau. Todėl Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) atstovai kartu su „Omnitel“ įgyvendina projektą, kurio tikslas – išbandyti neregiams ir silpnaregiams pritaikytus išmaniuosius telefonus, įvertinti juos ir pateikti savo rekomendacijas LASS nariams bei telefonų gamintojams.

Klausantis operos solisto, tarptautinių konkursų laureato Vlado Bagdono emocingai atliekamų kūrinių net sunku patikėti, kad šio žmogaus regėjimas itin prastas. Ir nekyla nė mintis sakyti, kad jis – vienas iš Lietuvos aklųjų ir silpnaregių bendruomenės narių – nuskriaustas likimo.Priešingai, jis ir jo likimo draugai sugeba padovanoti šventę kitiems. Ir su džiaugsmu tai daro.

Lietuvos aklųjų biblioteka (LAB) pranešė pradedanti veikti kaip dviejų lygmenų biblioteka – realioji ir virtualioji. LAB vykdomo projekto „Virtuali aklųjų biblioteka“ metu sutrikusios regos žmonėms kuriamos naujos ir skaitmeninamos senuose formatuose įrašytos garsinės knygos, diegiama informacinė sistema, kurioje bus kaupiami visi elektroniniai LAB leidiniai. Projektas vykdomas Europos regioninės plėtros fondo ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis.

Aly­tiš­kiai, ste­bin­tys ak­lų­jų ir sil­pna­re­gių or­ga­ni­za­ci­jos ren­gi­nius, ne kar­tą yra pa­si­džiau­gę jau­nu sa­va­no­riu, ku­ris vi­suo­met at­si­du­ria ten, kur rei­kia pa­gal­bos ran­kos, ne­si­dro­vi pa­ly­dė­ti ne­re­gį ar­ba tie­siog nuo­šir­džiai jam nu­si­šyp­so­ti, bet taip, kad šis tą šyp­se­ną pa­jaus­tų. „Kas tas jau­nas žmo­gus?" – daž­nai šnabž­da­ma. Aly­tiš­kis Sau­lius Va­lan­se­vi­čius ne­at­si­sa­kė pri­sis­ta­ty­ti sa­vo mies­to žmo­nėms.

Klaipėdoje, Aklųjų ir silpnaregių kultūros centre, šeštadienį prasideda Aklųjų ir silpnaregių meninės raiškos ir kūrybos festivalis „Aš muzika, daina ir meile dalinuos“. Šios šventės renginiai vyks regioniniu principu ir iš Klaipėdos pasklis į Kauną, Panevėžį, Šiaulius ir Vilnių.

Daugeliui yra tekę sutikti neregį tik gatvėje. Įprasta aplinkinių reakcija, pamačius žmogų su balta lazdele: veriantys, smalsūs, kupini užuojautos praeivių žvilgsniai, šnabždesys. Nors užvakar minėjome Tolerancijos dieną, ko gero retas pagalvojame, kad aklas žmogus – ne prastesnis už matantįjį. Juk regėjimas nėra vienintelis pasaulio suvokimo būdas. Janina Naruševičienė nepaiso veriančių praeivių žvilgsnių ir kvailų replikų – jai tai įprasta.

Šimtų apskrityje gyvenančių regėjimo negalios žmonių užimtumas priklauso nuo politikų sprendimų. Panevėžio ir Utenos regionų aklųjų centras, kaip ir dauguma negalios žmones vienijančių organizacijų, gyvena nežinia ir laukimu: ateinančiais metais visoms joms finansavimą skirs nebe Neįgaliųjų reikalų departamentas, o savivaldybės. Dvylikoje savivaldybių „Ar galėsime išsilaikyti iš to, ką mums skirs savivaldybės? – svarsto Panevėžio ir Utenos regionų aklųjų centro direktorius Aloyzas Vilimas.