planetologija

Tai – pirmasis tokio dydžio egzempliorius, priskirtinas uolinių planetų klasei. Milžinišką, už 560 šviesmečių esantį pasaulį atradę astronomai be užuolankų pavadino „Žemių Godzila“. Drakono žvaigždyne atrasta egzoplanetos „Kepler-10c“ masė už Žemės masę didesnė net 17 kartų. O skrieja ši planeta aplink Saulės tipo žvaigždę, informuoja „Space.

Planetologai pranešė apie ketvirtąjį Saulės sistemos dangaus kūną, kuriame egzistuoja skystas vanduo. Tai Saturno palydovas Enceladas, po kurio Pietų ašigaliu aptiktas skysto vandens vandenynas, pranešė „Space.com“. Pasak mokslininkų, skysto vandens vandenynas Encelade yra maždaug 10 kilometrų gylio. Jis slepiasi po 30 - 40 kilometrų storio ledo danga.

Pati mažiausia Saulės sistemos planeta Merkurijus tolydžio traukiasi, atskleidė NASA kosminio aparato MESSENGER atlikti šios planetos matavimai. Žurnale „Nature Geoscience“ paskelbto tyrimo, kuris remiasi MESSENGER tyrimų rezultatais, išvadose teigiama, kad Merkurijaus traukimosi greitis yra kur kas didesnis, nei buvo manoma iki šiol.

Kada ir kaip susiformavo Mėnulis? Manoma, kad Žemės formavimosi metu, maždaug prieš 4,5 mlrd. metų, didelis objektas susidūrė su dar besiformuojančia Žemės planeta, kuri tuo metu tebuvo apie 50–200 mln. metų amžiaus, rašo lefigaro.fr. Po šio susidūrimo aplink Žemę susidarė dulkių diskas, iš kurio maždaug per vieną amžių susiformavo milžiniškas natūralus Žemės palydovas.

Cirkonai – vieni bene plačiausiai naudojamų geochronometrų – rasti Marso meteorito (NWA 7533) viduje, leido tarptautinei mokslininkų komandai nustatyti Raudonosios planetos plutos amžių, pranešė sci-news.com. NWA 7533 buvo rastas beduinų klajoklių Sacharos dykumoje, šiaurės Afrikoje. Tai buvo aukštikalnių brekčija, kuri išskyrė šį meteoritą iš visų kitų rastų „marsietiškų" meteoritų.

Daugiau nei 70 % Žemės paviršiaus žvilga vandeniu. Iš čia, aišku, ir kilo posakis apie mėlynąjį marmuro rutuliuką. Viso šio vandens tūris – 1,3 mlrd. kubinių kilometrų. Bet ar žinojote, kad pagal Saulės protoplanetinio disko modelį Žemei šios pažįstamos ir gyvybę palaikančios substancijos trūksta? Žemės susiformavimą tiriantys astronomai niekaip nesuprato, kodėl mums trūksta tiek daug, regis, gausaus, skysčio.

O Ijo, žinia, yra Saulės sistemos palydovas-ugnikalnis: vulkaninis aktyvumas šiame pragare yra nepalyginamas su jokiu kitu Saulės sistemos dangaus kūnu. Geologinė Žemės struktūra ir išorinis pavidalas pirmuosius milijonus jos egzistavimo metų buvo praktiškai neatskiriamas nuo Jupiterio palydovo Ijo išvaizdos ir struktūros.

Kodėl Marsas yra šaltas ir sausas? Nors kai kurie tyrimai ir pateikia duomenų, kad Marsas gal niekada ir nebuvo drėgnas ir šiltas, tačiau daugelis mokslininkų mano, kad seniau Marsas turėjo gerokai tankesnę atmosferą ir jo paviršiuje galėjo būti skysto vandens. Jei taip, tuomet Marse galėjo būti palankios sąlygos bent jau mikrobams atsirasti.

Saulės sistema nėra vieniša Visatoje – per kelis pastaruosius dešimtmečius buvo surasta daugybė panašių sistemų, o dabar planetų ieškotojai turi ir naują įrankį - kompiuterinį modelį, leidžiantį modeliuoti planetų gimimą.

Nauji skaičiavimai leidžia manyti, kad Jupiterio kietas branduolys tirpsta tarsi rūgštingumą reguliuojanti tabletė, įmesta į vandenį. Šis procesas galėtų padėti paaiškinti, kodėl planetos branduolys yra mažesnis, o atmosferoje – daugiau sunkiųjų elementų nei buvo prognozuota, rašo NewScientist.com. Didžiulės planetos, tokios kaip Jupiteris ir Saturnas, kaip manoma, savo egzistenciją pradėjo kaip kieti uolienų ir ledo kūnai.

Mokslininkai iškėlė prielaidą, jog mūsų Saulės sistemoje kadaise be keturių dabartinių (Jupiterio, Saturno, Urano ir Neptūno) galėjo egzistuoti ir penktoji dujinė planeta – milžinė, kuri buvo išsviesta iš Saulės sistemos, informuoja „Scientific American“. Pietvakarių tyrimų instituto (Koloradas, JAV) mokslininkas Deividas Nesvornis (David Nesvorny) vadovavo tyrimui, kurio metu, taikant kompiuterinį modeliavimą, buvo mėginama išsiaiškinti, kaip Saulės sistema galėjo atrodyti prieš keturis milij...

Manoma, kad Mėnulis prieš 4,5 mlrd. metų susidarė iš medžiagos, atskilusios per didžiulį neseniai susiformavusius Žemės ir Marso dydžio dangaus kūno susidūrimą. Jei vis dėlto Mėnulis nebūtų susiformavęs, gyvybė Žemėje būtų migruojanti ir gyventų trumpesniais dienos-nakties ciklais, jei iš viso egzistuotų, teigia lifeslittlemysteries.com.

Maždaug 1 iš 10 egzoplanetų gali turėti gamtinį palydovą, kuris atitiktų Žemės ir Mėnulio dydžio proporcijas, teigia astronomai. Mūsų Mėnulis yra neproporcingai didelis: jis prilygsta daugiau nei vienam ketvirtadaliui Žemės skersmens. Iki šiol buvo manoma, jog tai retas dalykas, praneša BBC.

Manoma, kad aplink už 20 šviesmečių esančią raudonąją nykštukę skrieja planeta, kurioje galėtų būti gyvybei tinkamos sąlygos. Planeta Gliese 581d yra šaltesniame gyvybės zonos, kur dar gali egzistuoti skystas vanduo, išoriniame pakraštyje. Leidinyje „Astrophysical Journal Letters“ paskelbtame naujame tyrime teigiama, kad dėl atmosferos planetoje galėtų būti pakankamai šilta, kad ten būtų vandens, praneša BBC.

Naujausiais tyrimų duomenimis, tarpžvaigždinės planetos (vienišos kosmoso klajūnės be savosios žvaigždės) gyvybei gali būti tikras rojus. Tokie dangaus kūnai dažnai būna beveik nepastebimi, nes yra nepalyginamai blausesni už žvaigždes. Be to, arti jų nėra žvaigždžių, kurios jas apšviestų. Vis tik, kaip rodo naujausio tyrimo duomenys, šiuos pasaulius būtų įmanoma aptikti pagal jų skleidžiamą pašvaisčių švytėjimą.