perkūno diena

Rugpjūčio 10 dieną senovės lietuviai garbindavo Perkūną. Tai paskutinė metų Perkūno šventė. Buvo skaičiuojama, kad nuo šios dienos perkūnas daugiau nebetrenkia. Šią dieną senoliai neveždavo šieno, nes manyta, kad taip gali suerzinti perkūną. Jei šią dieną nelyja, rudenį bus daug gaisrų. Štai, kuo ji svarbi Atėjus krikščionybei, šventė sutapatinta su šv. Lauryno diena, varduvėmis. Šv. Laurynas buvo vienas iš septynių Romos diakonų.

Rytoj, liepos 20-ąją, senoliai minėdavo Perkūno dieną, kuri, į Lietuvą atkeliavus krikščionybei, sutapatinta su Šv. Elijaus debesų valdytojo diena. Senovėje Perkūnas buvo itin svarbi mitinė būtybė, tačiau ir šiandieną nevertėtų pamiršti jo svarbos, juk visuomet laukiame pirmojo griaustinio, kuris praneša apie ateinantį šiltąjį sezoną, o, be to, jis gali išduoti ir artėjančius orus.

Vasario 2-oji yra ne šiaip paprasta diena, ir kol amerikiečiai stebi, ką gi darys iš olos išlindęs švilpikas, mes, Lietuvoje, minime Grabnyčias, arba Perkūno dieną. Mūsų senoliai šią dieną akylai stebėdavo orų ženklus ir numatydavo, kokio pavasario tikėtis. Šią dieną bažnyčiose šventinamos grabnyčiomis vadinamos žvakės, kurios vėliau uždegamos užėjus audrai ir perkūnijai. Tikėta, kad tokios žvakės padės apsisaugoti nuo audrų ir ligų. Nuo seno šią dieną lietuviai meldėsi Perkūnui.

Vasario antrąją Lietuvoje minimos Grabnyčios, arba Perkūno diena. Šios dienos metu mūsų senoliai akylai stebėdavo orų ženklus ir žinodavo, koks bus pavasaris. Tad į ką gi atkreipti dėmesį? Šią dieną bažnyčiose šventinamos grabnyčiomis vadinamos žvakės, kurios vėliau uždegamos užėjus audrai ir perkūnijai. Tikėta, kad tokios žvakės padės apsisaugoti nuo audrų ir ligų. Nuo seno šią dieną lietuviai meldėsi Perkūnui.