lucas

Kad ir kas nutiks mūšio lauke artimiausiomis savaitėmis ir mėnesiais, aišku, kad Rusijai nepavyko pasiekti pagrindinio savo karo tikslo – sugniuždyti Ukrainą ir priversti ją geopolitiškai vergauti. Tačiau klausimas, ar, kai kovos liausis, už ukrainiečių pasiaukojimą bus atlyginta jų trokštamais saugumu, klestėjimu ir laisve, vis dar atviras. Yra du pavojai. Vienas – būsima Rusijos agresija.

Betarpiška kaltė už Ukrainą apėmusią katastrofą tenka nusikalstamam Kremliaus režimui ir jo svaičiojančiam bei kerštingam lyderiui – Vladimirui Putinui. Tačiau gilesnė atsakomybė tenka šalims, kurios yra daug kartų didesnės, turtingesnės ir galingesnės negu Rusija. Jos galėjo šią katastrofą užgniaužti arba ją atgrasyti, bet to nepadarė.

Rusija laimi – iš dalies dėl savo pačios privalumų, bet daugiausiai – dėl mūsų silpnumo. Ant kortos pastatyta ne vien Ukrainos ateitis, bet ir mūsiškė. Štai ko dauguma Vakarų lyderių neįstengia suvokti, didėjant statymams šioje bauginamoje viduržiemio geopolitinio pokerio partijoje. Jeigu gruodžio 17-ąją Rusijos paskelbtas Rusijos reikalavimų sąrašas būtų priimtas, tai sugriautų NATO ir užbaigtų Jungtinių Valstijų kaip Europos saugumo garantės vaidmenį.

Ar jums teko skaityti, kaip Rusija mėgina spausti Holivudą? Ar teko girdėti, kad koks nors scenarijus, kritikuojantis Vladimirą Putiną, nebūtų pasiekęs kino studijos? Arba kad koks nors aktorius, viešai sukritikavęs Kremlių, būtų pasmerkęs save faktinei bedarbystei? Ne, tokių dalykų jums girdėti neteko – nes pati mintis, kad Rusija galėtų surengti sėkmingą įtakos operaciją JAV kino pramonės širdyje, atrodo verta pajuokos.

Prisimenat „žaliuosius žmogeliukus“? Šios nereguliariosios pajėgos be atpažinimo ženklų tapo Kremliaus užmojų Ukrainoje priešakine linija. Dirbtinai kurstomo chaoso sąlygomis jie atrodė nesustabdomi. Dabar jie atrodo atgyvena. Gerai valdoma šalis pajėgi tokius įsibrovėlius blokuoti, sekti, suimti ir (jei būtina) – į juos šaudyti. Šio dešimtmečio grėsmės – daug didesnės, susijusios su elektronais, o ne atomu, smegenų pajėgumu, o ne šiurkščia jėga.

Rusija paskelbė leisianti fejerverkus, kad paminėtų septyniolikos Rytų Europos sostinių „išvadavimo“ 1944–1945 metais 75-ąsias metines. Diplomatiniai fejerverkai – ne mažiau įspūdingi. Visų Baltijos šalių užsienio reikalų ministerijos iškvietė Rusijos ambasadorius, kad pareikštų jiems protestą. Nacių valdymo pabaiga Baltijos šalyse žymėjo prasidedančią kitą okupaciją, ir ji truko dešimteriopai ilgiau, be to, kai kuriais atžvilgiais jos žala buvo daug didesnė. Kitų šalių patirtis – panaši.

2014-ųjų rugsėjį buvau pakviestas į JK Bendruomenių Rūmų užsienio reikalų komitetą. Jo nariams pateikiau ne vien savo liudijimą, bet ir lenkiškų obuolių bei lietuviško sūrio. Rusija buvo ką tik įvedusi sankcijas maisto produktų iš Europos importui. Lenkijos obuolių augintojai, apie pusę savo produkcijos eksportuodavę į Rusiją, patyrė ypač skaudų smūgį – kaip ir Lietuvos pieno pramonė.

Ronaldas Reaganas buvo teisus, kalbėdamas apie „blogio imperiją“. Anuomet, 1983-aisiais, politkorektiški veikėjai šiurpdavo dėl, anot jų, JAV prezidento smarkiai sutirštintų spalvų. Tais laikais, kaip ir dabar, antiimperializmas pasižymėjo keista ypatybe: esą kapitalistinių imperijų aukos nusipelno daugiau užuojautos negu patiriantieji komunistų priespaudą.

Praėjus dešimtmečiui nuo „Rytų partnerystės“ projekto įkūrimo, dėl ko galėtume švęsti? Armėnijoje stebima kukli, vidaus pastangomis pasiekta pažanga; Azerbaidžanas ir Baltarusija tebėra autokratijos; Gruzija žengia atgal; Moldova išlieka silpna. Ukrainai, palyginus su jos sunkia padėtimi 2009-aisiais, sekasi gerai, bet ji sumokėjo baisią kainą krauju ir kančiomis. Taigi, ši sukaktis turėtų būti metas blaiviai apmąstyti, o ne save sveikinti.