lsdp

“Lietuva šiandien – ne tik gilioje ekonominėje duobėje, bet ir gūdžiuose teisinio nihilizmo labirintuose. Vyriausybė nesugeba suvaldyti situacijos, tą akivaizdžiai rodo milžiniškais tempais didėjantis nedarbas ir emigracija, verslo stagnacija ir skandalingi įvykiai visuomenėje, kalbu apie didelio dėmesio sulaukusias bylas", – sako Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius.

Socialdemokratų partijos frakcija Seime inicijuoja interpeliaciją Seimo Pirmininko pavaduotojui liberalui Algiui Kašėtai. LSDP frakcijos nuomone, pirmininkaudamas posėdžiui A. Kašėta jau antrą kartą grubiai pažeidžia Seimo statutą. LSDP frakcijos narys Vytenis Povilas Andriukaitis teigė, jog, posėdžio metu svarstant Vyriausybės veiklos ataskaitą, pirmininkaujantis A. Kašėta, nekreipdamas dėmesio į Statuto normas, nutraukė diskusijas.

Imtis mokesčių temos paskatino didelį rezonansą Lietuvoje ir už jos ribų sukėlusi Lietuvos Vyriausybės „akcija“ surinkti Privalomojo sveikatos draudimo įmokas iš bedarbių taip pat ir emigrantų.

Didžiausios Seimo opozicinės frakcijos ir Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) lyderis Algirdas Butkevičius pripažįsta, jog, po Andriaus Kubiliaus vadovaujamos dabartinės vyriausybės „naktinės“  mokesčių reformos, į ankstesnę būklę opozicija nieko negali ir neketina grąžinti. Kada ims valdžią – irgi nesako.

Kasdien mėtomi akmenys į opozicijos daržą – neva pateikta bendra alternatyvioji Vyriausybės programa nėra konkreti. Taip kalba žmonės, kurie kitaip ir negalėtų sakyti – tą kartoja dabartinė valdančioji dauguma, nesugebanti pusantrų metų priimti sprendimų, kurie bent kiek pagerintų padėtį Lietuvoje. Pripažindama mūsų alternatyvą, valdančioji dauguma pasirašytų sau nuosprendį –štai kodėl, taip aktyviai bandoma įteigti, jog naujoji programa nėra konkreti.

Seimo Socialdemokratų partijos (LSDP) frakcija kartu su kitomis opozicinėmis frakcijomis svarsto, ar apskritai dalyvaus Kovo 11-osios 20-mečio minėjime. "Seimo Socialdemokratų partijos frakciją nemaloniai nustebino dešiniųjų poelgis, rengiant Kovo 11-osios minėjimo šventę. Pirmą kartą per Nepriklausomybės dvidešimtmetį iškilmingame posėdyje nepakviestas kalbėti nė vienas opozicijos atstovas", - pasipiktino socialdemokratai.

Jau pusantrų metų iš valdančiųjų girdime apie katastrofišką padėtį Sodroje, Seime nuolat daugumos balsų persvara balsuojama už įstatymus, mažinančius socialines išmokas bedarbiams,  pensininkams, neįgaliesiems ar sergantiems, tėvams, esantiems vaikų priežiūros atostogose. Nieko naujo ir SADM „7 žingsnių“ projekte – siūloma ir toliau taupyti vaiko priežiūros ir neįgaliųjų, kuriems reikalinga nuolatinė slauga, sąskaita, didinti pensinį amžių.

Niekas neatsiranda iš nieko. Lietuvos nepriklausomybę prieš 20 metų atkūrė Lietuvos žmonės. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatai – nepriklausomybės Akto signatarai skelbdami nepriklausomybę savo parašais tik patvirtino jiems parodytą Tautos pasitikėjimą ir įteisino Tautos valią. 1990 m. Kovo 11-osios nutarimai neatsirado tą pačią dieną, ėjimas į ją buvo nenutrūkstamas procesas. Pralaimėjus pokario ginkluotai rezistencijai, kilo disidentinis judėjimas.

Šiemet kovo 8 d. sukanka 100 metų, kai Kopenhagoje susirinkusi moterų konferencija pasiūlė kasmet minėti moterų kovos už laisvę ir lygias teises dieną. Mūsų promočiutės labai nustebtų, kad šiandien moterys gali tapti valstybių prezidentėmis, parlamentų pirmininkėmis ar Nobelio premijos laureatėmis, tačiau techninį, finansinį elitą sudaro išimtinai vyrai.

Neseniai įvykusiame Lietuvos verslo konfederacijos apdovanojimų vakare vėl žiniomis, šį kartą iš marksizmo – leninizmo, blykstelėjo ūkio ministras D.Kreivys. Aiškindamas verslo ir politikos atstovams būsimą (dar vieną?) valdymo reformą, jis teigė, kad nesutinkąs su Leninu, jog “kiekviena melžėja gali valdyti valstybę”. Salėje, tiesa sakant, tuoj pat pasipylė replikos, jog žvelgiant į šios Vyriausybės sudėtį, to nepasakysi.

Penktosios kolonos (isp. Quinta columna) posakį pasauliui „padovanojo“ ispanai. Ispanijos pilietinio karo metu (1936 – 1939) būsimo diktatoriaus Fransisco Franco generolas E.Mola, vadovavęs Madrido šturmui, per radiją kreipėsi į miestiečius, pranešęs, kad šturmuoti miestą jis pasiuntė keturias kolonas, kurioms į pagalbą dar ateis ir penktoji, esanti pačiame mieste.

Mūsų, politikų, didžiausias turtas – rinkėjų pasitikėjimas. Nors ir brangindami tai, dažnai užkimbame ant kabliuko, išgyvename didelę pagundą prisitaikyti, atitikti tautos lūkesčius. Tai politiko išminties išbandymas. Kaip elgtis, kad dirbdamas tautai, siekdamas jos pasitikėjimo, netaptum populistu ar demagogu, beriančiu žodžius, kuriuos nori kažkas girdėti? Kas meta kietos rankos šešėlį Vis dažniau politikų, žurnalistų tarpe diskutuojama dėl mūsų valstybės valdymo stiliaus.

Prieš metus A.Kubiliaus Vyriausybė su trenksmu pateikė naują daugiabučių renovacijos modelį, kuriame numatyta, jog valstybė kompensuos 50 procentų projekto parengimo ir statybos techninės priežiūros vykdymo išlaidų, dengs 15 procentų rangos darbų sumos, o likusius 85 procentus rangos darbų sumos gyventojai turės padengti savo lėšomis, suteikiant galimybę paimti paskolą su 3 procentų metinėmis palūkanomis.

Valstybės atkūrimo dvidešimtmetį, ypač po pastarųjų pusantrų konservatorių ir jų partnerių arogantiško valdymo metų, pabrėžiu valdymo, o ne tarnystės žmonėms metų, sutinkame, pasiklydę sveikatos kryžkelėse. Gal todėl, jog paskutiniam sveikatos ministrui svarbiausia, anot jo, buvo pradėti reformą ir kirsti iš peties, faktiškai uždarant bent dešimtį savivaldybių ligoninių.

Klausimas gali pasirodyti paradoksalus, nes per amžius gyvename prie Baltijos jūros, Baltijos šalimis įprasta vadinti Lietuvą, Latviją ir Estiją, pagaliau, esame baltų palikuonys. Tačiau žvelgiant į du nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius vyravusias politikos kryptis, akivaizdu, kad integruotis į Baltijos regioną nebuvo skubama.

Lietuvos Valstybės atkūrimo dieną – skaudus signalas: mūsų žmonės jau nebegintų savo tėvynės. Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Sprinter tyrimai“ duomenimis gelbėti Lietuvą ryžtųsi tik apie trečdalis šalies gyventojų. Maža to, didesnioji dalis 18-25 metų jaunimo – atkurtos nepriklausomos Lietuvos vaikai – sako, kad pilietybė jiems apskritai nesvarbi. Akivaizdu – išgyvename nusivylimo krizę. Jau nebe vien ekonominį, bet ir dvasinį disbalansą.

Nugriaudėjo vasario 16-osios salvės vėl suteikdamos progą pamąstyti apie tai, kur esame ir kur einame. Kaip mąstome ir kaip kalbame Kai prieš penkerius metus, būdamas finansų ministru, negalėdamas sutikti su tuometiniais  mokesčių reformos siūlymais,  nusprendžiau atsistatydinti, paramos, galima sakyti, nesulaukiau nei iš savų, nei iš svetimųjų.

Niekas negalėtų paneigti, kad žmonių nusivylimas valdžia yra didžiulis. Apie tai kalba ir šalies vadovė Dalia Grybauskaitė. Prieš metus Seimo rinkimus gana įtikinamai laimėjusios dešiniosios jėgos baigia išbarstyti paskutinius žmonių pasitikėjimo trupinius. Lengviausia dėl to apkaltinti ekonominį sunkmetį ir drastiškas priemones, kuriomis bandoma su juo kovoti. Tačiau, ar nereikėtų valdančiajai daugumai į daugelį savo sprendimų pasižiūrėti kritiškiau.