kokia lietuva

Taip suskirstė išeivius Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus, vetuodamas pilietybės įstatymą, tuo įdrėbdamas dar vieną samtį jovalo į dar vis užsienio lietuvių Pilietybės įstatymą tebeverdantį ir nuolat prisvylantį katilą košės. Tiksliai rašiau prieš dvi savaites šioje skiltyje apie galimą per ankstyvų niujorkiečių džiaugsmą ir padėką juos lankiusiam premjerui Gediminui Kirkilui už paramą šį įstatymą ruošiant bei didele balsų dauguma jį priimant Seime.

Lietuviški komunistai, net pasisakę galų gale už valstybę, iš tikrųjų jos pernelyg nenorėjo. Turbūt nesuvokė ir nejuto. Todėl nė nesmerkime. Jiems pakako Lietuvėlės valstybėlės. To ir pasiekė, lyg netyčia neleidę rastis oriai ir padoriai valstybei. Žodis Valstybė kartais vartojamas, jei tik nebūna šiek tiek nejauku. Taip atsitinka su valstybine kalba, kai ją išguja, su valstybės turtinėmis teisėmis, kai užgrobėjas ypač didelis.

Kokia Lietuva užmigo po vidurnakčio, tokia kėlėsi šį rytą. Kalambūras, sumontuotas iš Rimvydo Valatkos žodžių LRT studijoje ir komentaro “Lietuvos ryte”. Apie tai, kaip jautėsi bent dalis lietuvių, jis pasiūlė spėti iš Viktoro Uspaskicho veido. Taiklus šūvis. Tačiau šį pirmadienio rytą norisi prisiminti ne tik Darbo partijos vado, bet ir kitų rinkimų upę praplaukusių politikų veidus.

Su liberalcentristų lyderiu, Vilniaus meru Artūrų Zuoku kalbėjomės, be abejo, apie prezidento rinkimus - kas turi šansų laimėti, kas būtų, jei Rolandas Paksas vėl sugrįžtų į Daukanto aikštės rūmus, kokia bus šį kartą Valdo Adamkaus rinkimų kampanija. Ir galiausiai paklausinėjome apie būsimą Seimą. “Blogas tas karys, kuris nesvajoja tapti generolu”, - atsakė A. Zuokas ir papasakojo, su kuo eitų į koaliciją, jei laimėtų rinkimus.