keliautojų kampelis

Labai mėgstu vienos dienos ar savaitgalio pažintines bei poilsine išvykas ar keliones. Po sunkios darbo savaitės jos – it veiksmingiausia piliulė. Tokiose kelionėse kartais taip išsigrynina mintys, savy atrandi naujų vertybių, pažįsti žmones, susirandi naujų draugų... Tobulina. Kai mane pakvietė prisijungti prie žolinčių, su malonumu sutikau. Nuo pat vaikystės man svarbi pieva. Audama pas senelius, gulėdama pievoje skaičiau knygas – slėpiausi tarp žolių, kad nereiktų daržų ravėti.

Aplankiau daugumą Europos sostinių, tačiau Vokietijos sostinė Berlynas – mieliausias. Tai miestas, nuo pirmų žingsnių užbūręs savo įvairiapusiškumu, jaukumu ir patogumu. Į jį sugrįžtu vėl ir vėl, kai tik pasitaiko proga, nors neturiu ten nei draugų, nei giminių. Į Berlyną kaskart grįžtu tarsi namo, kur viskas sava, žinoma ir miela.

  Pagaliau mes, penki vyrukai, sėdime viešbutyje ir ilgai mus vienijęs tikslas ir kvapas jau praeityje. Penki vyrukai, tai Juozas, išdidus kaip karalaitis Sidharta, kurį gali išvesti iš kantrybės tik blogai veikiantis primusas, Aidas, tikras vėjavaikis, kuris apie vėją gali pasakoti nesustojęs nuo Chamonix iki Vilniaus, tik, kad būtų kam klausyti, inteligentiškas Andrius, kuris su sniegbridžiais nuo kalno gali leistis su tokiu orumu, lyg pasirašytų svarbiausią valstybės dokumentą, Arūna...

Antrąją pasakojimo dalį skaitykite čia. 3 diena. Mįslingoji Quinta da Regaleira Yra Sintroje dar viena paskaiška vieta – dvaras, tačiau ten ne visada ryžtasi užsukti turistai. Ir dėl įvairių priežasčių: apie jį nežino (labai įtikėtina ir logiška, nes kataloguose turistams apei Sintrą apie ją ne per daugiausiai informacijos ir ta pati labai skurdi, tad  nesudomina), nebespėja, baiminasi ar nenori iš romantiko pasaulio patekti į mistikos.

Italija... Kaskart išgirdus šios šalies pavadinimą, suvirpa širdis. Saulė, įspūdinga senovinė architektūra, skanus maistas, draugiški gyventojai ir minių minios turistų. Pažintį su Italija pradėjau pernai rugpjūtį, nuo vieno gražiausių Toskanos regiono miesto Florencijos. Pirmus žingsnius žengiant vingiuotomis ir gana klaidžiomis Florencijos gatvelėmis apėmė keistas jausmas.

2007 10 22 – 26 dienomis teko apsilankyti Švedijoje, visoje Europoje garsioje Skoklosterio pilyje kartu su Biržų ir Latvijos Bauskės pilies muziejininkais. Pati kelionės priešistorė, prasidėjo, galima sakyti, dar prieš metus. 2006 metų rugsėjo 29 dieną nuo pat ryto Biržų muziejuje virė gyvenimas: paskutinius darbus aptarė muziejininkai, atvyko garbūs svečiai iš Lietuvos, Latvijos, Rusijos, Švedijos.

Pirmąją pasakojimo dalį kviečiame skaityti čia. Pousados Daugelyje į savotiškas nedidukes pilaites ir dvarus panašių sodybų – nedideli šeimyniniai viešbučiai. Juose dera ir senoji prabanga (mediniai, raižyti masyvūs baldai, porcelianiniai indai, sunkūs barhatiniai audiniai), ir šiuolaikiška infrastruktūra: nedideli parkai, oranžerijos po atviru dangumi, įvairaus dydžio baseinai, spa.

Kai planavau kelionę į Portugaliją, į lankytinų vietų sąrašą  šios šalies žalumoje skendintis deimantas Sintra netilpo, bet ir mintyse, ir kaip atsarginis variantas buvo. Keli pažįstami teigė ja nusivylę, nes miestelis didingai tūnojęs rūke ir jokio grožio nepavyko išvysti. O kad tas grožis viliojantis ir žavintis liudija po internetą klajojantys miestelio vaizdai. Jie - pasakiški. Kitais žodžiais tariant, neįmanoma perduoti to, ką išvysta akys.

Štai tokiu užburiančiu pasisveikinimu sutinkami vietos turistai. Saulė, žydra jūra, baltas smėlis ir išpuošta punčo taurė. Tai tarsi sapnas, bet Barbadose, tai tikrovė! - sala - valstybė tarp Karibų jūros ir Atlanto vandenyno, Didžiosios Britanijos kolonija.  Sostinė – Bridžtaunas.  Šalyje gyvena apie 280-300 tūkst. gyventojų, kurie pasižymi ypatingai juodo atspalvio kūno oda.

Po beveik parą trukusios varginančios kelionės, pasiekėme Irkutsko miestą, įsikūrusį giliai Sibire. Irkutskas - tai vienas svarbiausių Sibiro miestų, esantis prie Transsibiro magistralės, srities centras prie Baikalo ežero ir Angaros upės, įkurtas 1661 metais. Irkutskas lietuviams daugiausiai asocijuojasi su vienu iš tragiškiausių XX a. vid. istorinių įvykių – trėmimais bei kalinimais.

Bet kuris keliautojas net ir labai trumpam apsilankęs Armėnijoje dar ilgai prisimins šios Europos pakraštyje plytinčios valstybės kontrastus: nepakartojamą, šimtmečius skaičiuojančią vienuolynų architektūrą, įspūdingą gamtą ir gatves „puošiančias“ krūvas šiukšlių, prabangius sostinės Jerevano restoranus ir pro jų langus zujančius senučius žiguliukus ir ladas, svetingus ir draugiškus armėnus, tavo garbei tavo akyse papjaunančius avinėlį.

I dalis - čia Aplankę aštuonias istorines vietas, pagaliau pasiekiame savo tikslą – Nesvyžių. Nesvyžius - šiandien nedidelis miestas (apie 15 000 gyventojų), tvirtove, vandenimis, parkais labai primenantis Biržus, 400 metų priklausęs magnatų Radvilų giminei. Nesvyžiuje buvo įkurta svarbiausia Nesvyžiaus Radvilų rezidencija, o šiai dienai  - tai geriausiai išlikęs LDK laikotarpio didikų privatus miestas ir architektūrinis ansamblis.

Už kelių savaičių švęsime Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą 6-ąją sukaktį, o aš iki šiol nemačiau jos sostinės – Briuselio. Tokia mintis pirmiausia šovė į galvą, perskaičius žinutę, kad į Briuselio pietinį oro uostą Šarlerua (Charleroi) už protu suvokiamą kainą skraidins dažnai lietuvių keiksnojama, bet vis dėlto mėgstama pigių skrydžių bendrovė „Ryanair“. Kaip tik artėjo mano gimtadienis ir dar Velykos, tad nusprendžiau, kad trumpa išvyka į Europos centrą man bus pati geriausia dovana.

Pirmiausia – patarimas: jei kada sugalvosite vykti į Stambulą, darykite tai tada, kai šiame mieste žydi tulpės. Poilsis – garantuotas. Geros emocijos – garantuotos. Neblėstantys įspūdžiai – garantuoti. Meilė (bent jau miestui) – taip pat. Tačiau grįžtant nuo romantikos prie realybės, pasakysiu: Turkija man visada atrodė šalis, kurios niekada nesirinkčiau savo atostogoms.

Su draugais atvykę į Barseloną, po keleto dienų nusprendėme ištrūkti lauk iš miesto. Svarstėme įvairias galimybes, tačiau pasirinkome ( kaip mums atrodė) šiek tiek mažiau turistišką – maždaug už 100 km į pietus esantį Tarragonos miestą. Pasirinkome ir nesigailėjome – vienos dienos kelionė virto savaitgalio išvyka. Tarragoną verta aplankyti bent jau tam, jog pajustumėte, kaip keistai susipina romėnų laikų dvasia su taip Katalonijos pakrantei būdingais elementais.

1 diena. Išvykome iš Vilniaus, nuo Forum Palace. Savaime suprantama, kad buvo gan ilga ir varginanti kelionė autobusu. Per pirmąją dieną pravažiavom visą Lenkiją ir galų gale apsistojom labai jaukiam viešbutuke Brno mieste, Čekijoje. Čia jau esu buvusi prieš 3 metus porai valandų, tačiau norisi vėl pasivaikščioti tomis jaukiomis gatvelėmis, prisiminti nuo begalės bažnyčių stogų pažaliavusį miestą ir kiek tik akys užmato stebėti bokštus su laikrodžiais.

Net šiais finansiškai nelengvais laikais man, kaip ir daugeliui kitų žmonių, sunku atsispirti kelionių traukai. Bent trumpam, bent savaitgaliui norisi atitrūkti nuo rutinos. Savaitgaliui toli nenuvažiuosi ir nenuskrisi, tad labiausiai mėgstu laikas nuo laiko panaršyti pigiųjų avialinijų tinklapyje. Tą kartą radau neblogą „Ryanair“ pasiūlymą: Kaunas-Frankfurto Hahno oro uostas ir atgal už 70 lt.

Vis daugiau kelionių troškulio kamuojamų lietuvių iš naujo atranda kaimynines valstybes. Taupančius keliautojus vilioja ir kaimynų siūlomos pramogos, ir slidinėjimo trasos, ir trumpos ekskursijos. Pavyzdžiui, vienos dienos kelionė į už kelių dešimčių kilometrų nuo Lietuvos sienos esančius miestus ir miestelius nereikalauja nei daug laiko, nei pinigų. Pavyzdžiui, antram pagal dydį Latvijos miestui Daugpiliui aplankyti užtenka pusdienio, latviškoms lauktuvėms – kelių latų.

Portalas „Balsas.lt“ ragina visus keliaujančius, keliavusius ar dar tik besiruošiančius - pasidalinti savo kelionių įspūdžiais su Balsas.lt redakcija ir visais portalo skaitytojais! Siųskite mums pasakojimus, nuotraukas, pastebėjimus, patarimus ir ką tik sugalvosite! Rašykite apie savo nuotykius, nelaimes, problemas ar klausimus kelionėse.

Jaunimas, ypač mėgstantis keliauti, tikriausiai jau gana gerai žino kas yra Taizé. Dešimtimis tūkstančių, atsivėrus geležinei uždangai, pabuvojo tiek Taizé bendruomenės susitikimuose Prancūzijoje, tiek organizuojamuose Europos jaunimo susitikimuose kuriame nors Europos didmiestyje. Praėjusių metų gegužės mėn. Taizé susitikimas vyko ir Vilniuje pritraukęs daug jaunimo.

Kelionės išlaisvina žmogaus sielą. Leidžia keliautojui įgyvendinti drąsiausias svajones, pasiekti aukščiausių kalnų viršukalnes, pamatyti gražiausius žemės kampelius. Visuomet norėjau keliauti: nesvarbu - po Lietuvą, ar po svečias šalis. Negaliu pasigirti dideliu kelionių bagažu. Bet 2009 metais man pasisekė, nors trumpam, keletui dienų ištrūkti iš įvairių nepriteklių, negandų prislėgtos Lietuvos į Lenkiją.

Praeitą vasarą  su šeima ir draugais nusprendėme aplankyti Šveicariją. Kelionei kaip ir kiekvieną kartą numatytas konkretus maršrutas, konkrečios lankytinos vietos. Dar namuose naudojantis navigacine sistema, „Google Earth“, „Google maps“ programomis galima numatyti maršrutus, galimas stovėjimo aikšteles prie lankytinų objektų. Kol kas toks kelionės planavimo būdas pasiteisino. Pirmasis Šveicarijoje lankytinas objektas –Reino kriokliai. Lenkiją prašokame be didesnių sustojimų.

Noriu papasakoti apie vieną įsimintiniausių savo kelionių: apie kelionę į Islandiją. Tai įvyko bemaž prieš dvejus metus. Nežinojau, ko tikėtis iš tokios šalies apie kurią buvau girdėjusi tik iš nuogirdų. Žinojau, jog ten ganėtinai šalta, jog ten daug geizerių ir kalnų. Nuvykusi ten, iškart supratau, jog mano žinios buvo niekam vykusios, nes Islandijos gamtą, vargu, ar išeitų apibūdinti keliais žodžiais, o gal net ir žodžių pritrūktų.

Kanai - Nica - Monakas - Monte karlas (Cannes - Nice - Monaco - Monte Carlo) – auksinė Prancūzijos pakrantė, žibanti visomis įmanomomis prabangos šviesomis.

Bene labiausiai iš praėjusios vasaros turistavimų ilgam ilgam į atmintį įstrigo kelionė į mažutį, jaukų, spalvotą ir ramų miesteliūkštį šalia Šiaurės jūros Velso krašte (Dž. Britanija). Taigi, mintimis keliamės į Tenby arba kaip šį miestelį vadina vietiniai: Dinbych-y-Pysgod... Tenby pasiekėme traukinuku iš didesnio miestuko Swansea.

Tai buvo jau prieš porą metų ir dabar turbūt rašyčiau kitaip, bet iš tos kelionės dienoraštis išsaugojęs būtent tokias eilutes... --------------------------------------- Na va, „dienoraštis – ne dienoraštis“ sulaukė pirmos eilutės. Kaip netikėtai čia prakaito lašus gali pakeisti žvarbus vėjas. O kaip lengvai ir saldžiai burnoje tirpsta juodo šokolado plytelė... Tarsi visi pojūčiai čia sustiprėja.