indrė makaraitytė

Aktyvus šeimos gynimo maršo, prie Seimo vykusių riaušių bei kitų protesto akcijų dalyvis, aršus valdžios kritikas Antanas Kandrotas-Celofanas sulaukė dar vienos baudžiamosios bylos. Jam oficialiai buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą viešai grasinus susidoroti su „YouTube“ kūrėju Pauliu Mikolaičiu, žinomu Paul de Miko pseudonimu.  Tiesa, Celofanas grasino ne tik Paul de Miko, bet ir jo merginai Gabrielei.

Naujojo prezidento inauguracija – didelė šventė ne tik išrinktam prezidentui, bet ir visuomenei. Taip pat visiems ne ką svarbesnis iškilmingas priėmimas Lietuvos Respublikos Prezidento rūmų vidiniame kieme.

Beveik šimtas metų atgal. Rusijos imperijos nustekentas kraštas ir vokiečių okupacija. Ir toje gūdumoje - 20 vyrų, kurie lipdė Nepriklausomos valstybės stuburą. Kaip tai galėjo atrodyti realybėje? Kas šiuos dvidešimt Lietuvos šviesuolių priešino ir kas galiausiai suvienijo, kad Deklaracija gimė? O gal Vasario 16 -oji - tik stebuklas, kuris ir be šių vyrų būtų įvykęs, nes taip klostėsi to meto tarptautiniai įvykiai? Nenuilstantis istorikas Alfredas Bumblauskas - TV3 studijoje.

Kai vienas po kito įvyksta protu nesuvokiami nusikaltimai prieš negalinčius apsiginti vaikus, moteris ir senukus, nereikia daug išmanyti, kad suprastum – ne viskas gerai su žmonių psichika. Britai savo negerumą išmatavo. Ten kas ketvirtas serga psichine liga. O kiek pas mus? Kas turėtų nutikti, kad Lietuvos premjeras nuspręstų visuomenės psichinei sveikatai vieną milijardą eurų? Mergaičių – globos namų auklėtinių – prostitucijos nebuvo gana. Akivaizdu, kad keturių moterų lavonų neužteko.

Juokingai graudžiai skamba valdininkų rypavimai, esą pati nužudytų vaikų motina visais būdais neigė, kad ją muša jos vyras. Bet kas iš to, jei ji būtų pasisakiusi? Kas ją būtų apgynęs nuo kerštaujančio vyro ir nuo artimųjų replikų, kad pati kalta. Juk gerų moterų vyrai nei muša, nei palieka. Ar tas pavargėlis Aurelijus, sumetęs vaikus į šulinį, būtų jų nemetęs, jei būtų žinojęs, kad jį už tai pakars? Tokia mirties bausmė dar kai kur taikoma. Galima ir humaniškiau.

Ir konservatoriai, ir šioji valdžia nespjauna į didžiųjų advokatų kontorų paslaugas, kurios yra kvalifikuotos, tačiau kainuoja milijonus. Advokatai ginasi, kad jei valdžia neprašytų, jiems visai tų valdiškų projektų nereikia. Bet tai yra didžiulė netiesa. Valdiški užsakymai yra didžiųjų advokatų kontorų verslo dalis. Valdžios sąmokslais ir slaptais elito susitarimais, dėl kurių griūva bankai ir skursta žmonės, dažnai žmones gąsdina įvairaus plauko populistai.

Po Paryžiaus įvykių politikai turėtų atvirkščiai elgtis – kviesti pas save pabėgėlius, o ne nuo jų užsidaryti. Bet lietuviai, ir ne tik jie, žinoma, eina visai priešingu keliu – žmones pabėgėliais gąsdina.  Net ir po Paryžiaus įvykių, ir po to, kai naujoji Lenkijos valdžia, nuo kurios savo retorika neatsiliko ir mūsiškiai tvarkiečiai su darbiečiais pradėjo brangintis dėl to tūkstančio kelių šimtų pabėgėlių iš masinio jų srauto.

Nors Prezidento rinkimai dar labai toli, tačiau tiek vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis, tiek premjeras Algirdas Butkevičius jau pradėjo dėlioti veiksmų planą kaip užimti Dalios Grybauskaitės vietą. Tačiau apie viską nuo pradžių. Loretai Graužinienei, Seimo Pirmininkei, kad ir kaip ten apie ją kas šnekėtų, vis dėlto racionaliai moteriškei, jau kuris laikas nesiseka su partneriais politikoje.

 Jūra vieną po kitą plauna į krantą paskendusių vaikų lavonėlius, migrantai tūkstančiais plūsta į Europą, Vokietija, Šiaurės šalys juos priima dešimtis tūkstančių, o lietuviai dar ir šią savaitę galvas krapšo, kur padėti viso labo 325 pabėgėlius. Nors lietuvaičiai ne nuo karo bėgo ir tebebėga skalsesnės duonos ieškoti, pabėgėliams iš Azijos - visai nesvetingi. O kiek galėtų migrantų priimti ir kokiom sąlygom, ne Vilnius, ne centras o regionai, pavyzdžiui, Klaipėda.