imanuelis kantas

Per praėjusią knygų mugę be džiaugsmingų nuolaidų ir knygų pardavimų bei renginių, kuriuos lankant kartais nebelikdavo laiko parūkyti ir dar dažniau – vietos patogiai įsitaisyti tarp publikos, pasisakė daug rimtų kalbėtojų, bet du žmonės, du profesoriai, net jeigu jiedu šnekėjo skirtingu metu ir skirtingose salėse, kažkodėl pavadintose penketu ir kitu skaičiumi po taško, taigi tiedu profesoriai nematomai ir nejučiomis buvo sujungti tos pačios nuotaikos, minties polėkio ir linijos, panašių įžvalg...

Šį sekmadienį švęsime Žolinę - katalikams tai yra Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų šventė. Ne mažesnė vasaros šventė - Joninės, dar vadinamos Rasomis ar Kupolėmis, kurias vis daugiau lietuvių mini kaip saulėgrąžos metą ir sveikindami Jonus bei Janinas renkasi ne užstalės dainas, o senas lietuvių apeigas: kupoliavimą - žolelių rinkimą, apsivalymą šuoliu per degantį laužą arba maudynes ryto rasoje.

Ronis Vudas, Džimis Hendriksas, Deividas Gilmoras. Juos ir daugelį kitų legendinių gitaristų sieja tai, kad jie grojo mūsų tautiečio sukurtais instrumentais. Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie mūsų šalies įvaizdį. Kuriamos naujos koncepcijos, prekės ženklai. Taip pat prisimenamos garsios asmenybės - ir istorinės, ir šiandienos - kurių gyslose teka lietuviškas kraujas.

Lietuvos nepriklausomybę atkūrėme, tačiau niekaip nesugebame vaizdu atkurti šiandieninės Lietuvos ir netgi savosios prekės ženklo.Bet ar pagaminome prekę, su kuria galėtume tapatinti Lietuvą ir save? 17 metų Lietuvos įvaizdį kūrusios įvairios agentūros, studijos, darbo grupės uždirbo milijonus litų, tačiau savojo krašto meninio atvaizdo pasauliui taip ir nesukūrė.Galite mokėti milijardus ir toliau puoselėti dar vieną Lietuvos alinimo būdą – ir nieko neišeis.

Nepamiršiu tos dienos. Buvo rugsėjo 11-oji, lyg tyčia, beje, Niujorko katastrofos kelintosios metinės. Ir tada įvyko tai, kas mano subjektyviu pasaulio suvokimo lygmeniu prilygo dviejų lėktuvų įsirėžimui į Pasaulio prekybos centro pastatus – buvau pavadinta apokaliptike... Vos sulaukiau vakaro.

Sakoma, masinė kultūra – tai liaudies kultūros tęsinys: apibrėžianti ribas tarp gėrio ir blogio, pasufleruojanti, ką jausti ir ko norėti, niveliuojanti, panaikinanti individualumą (kaip pastebėjo antropologai, liaudies šokių, kaip ir visos liaudies kultūros esmė yra tokia – gali arba šokti su mumis, arba visai nešokti), pavergianti tvarkai, integruojanti į bendrąją kultūrinę tradiciją ir, last but not least, indoktrinuojanti ir priverčianti patikėti esamos tvarkos gerumu, universalumu ir neišven...

Kaip ir toleranciją, patriotizmo terminą yra ištikęs nepavydėtinas likimas. Arba šį žodį turi tarti žmogus, kurio autoritetas nuveja ciniškas grimasas (nors tokį žmogų nūdienos Lietuvoje man vis sunkiau įsivaizduoti), arba šis žodis turi nuskambėti tada, kada šaliai iškyla realus pavojus - priešingu atveju patriotizmas pas mus beveik neišvengiamai tampa pajuokos objektu. Į patriotizmą Lietuvoje žvelgiama su pašaipa, laikant jį kažkuo, kas, pačiu geriausiu atveju, dvelkia naftalinu.