erichas frommas

Kaip didžiausią grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui ir nepriklausomybei po Rusijos invazijos į Gruziją ir atviro jos karinės galios demonstravimo regionui ir pasauliui mes visiškai pagrįstai ir logiškai įvardijame Rusiją.

Ne vienas esame atkreipę dėmesį į sunkiai paaiškinamą negatyvios informacijos, brutalių vaizdų ir detalizuotų smurto scenų bei aprašymų kiekį Lietuvos žiniasklaidoje. Save rimtais laikančių dienraščių pirmieji puslapiai mirgėte mirga informacija apie smurtinius ir žiaurius sugyventinių ar geriančių porų santykius kažkokiame kaime ar miesto landynėje.

Zygmuntas Baumanas yra rašęs apie vieną iš moderniojo žmogaus iliuzijų, kad mums saugu ir gera gali būti tik su panašiais į mus – panašiųjų bendruomenėje. Žinoma, tas panašumas daugeliu atveju yra viso labo tik maloni saviapgaulė – net ir vienas kitą it papūgos mechaniškai mėgdžiojantys ir svetimas frazes kartojantys žmonės yra skirtingi savo temperamentu, kūno kalba, psichine patirtimi, reakcijomis į aplinką ir panašiai.

Po Lietuva sklando šmėkla – individualizmo šmėkla. Kai pamėgini suprasti, kas už ką atsako ir kieno sprendimai sugadino arba sukompromitavo vieną ar kitą politinį veiksmą ar projektą, nieko nesužinai. Tau tik leidžiama daryti prielaidą, kad čia esama kažkokio grupinio intereso ir organizuoto veikimo.

Prieš metus Santaros-Šviesos suvažiavime garsus estų rašytojas, japonų kultūros žinovas, filosofas ir eruditas Reinas Raudas savo paskaitą pavadino „Lietuva tampa nuobodi“. Jis teigė, jog jam Lietuva (anksčiau atrodžiusi katalikiškai estetiška, kiek chaotiška, už Estiją menkiau organizuota, bet labai teatrališka ir pašėlusiai įdomi) darosi vis mažiau įdomi ir intriguojanti.

Turbūt maloniam skaitytojui neverta net priminti, jog šį smagų klausimą puikių rusų rašytojų Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo satyrinio romano “Dvylika kėdžių” herojus, didysis kombinatorius ir lobių ieškotojas Ostapas Benderis, užduoda jo bendražygio Ipolito Matvejevičiaus Vorobjaninovo mirusios uošvienės lobių taip pat aktyviai ieškančiam dvasininkui tėvui Fiodorui. Opiumas liaudžiai - tai Karlo Marxo brutali frazė, nukalta religijos socialinėms bei politinėms funkcijoms apibūdinti.