erdvėlaikis

Kosmologai surado intriguojančius naujus būdus ištirti, ar tamsioji energija egzistuoja ir kaip ji spartina visatos plėtrą. Šviesa tamsoje gali sužibti iš netikėtų vietų. Neįprasti tamsiosios energijos paieškos eksperimentai, panašu, sukels šios paslaptingos jėgos supratimo revoliuciją.

Kas yra kosminė erdvė? Ar ji tuščia, ar sudaryta iš terpės, kuria juda fotonai, elektromagnetinės bangos ir visa kita? Į šį klausimą mokslininkai dar ieško atsakymo, tačiau pasak naujos teorijos šalininkų, pats erdvėlaikis gali būti sudarytas iš superskysčio. Ir tam pasitvirtinus, į standartinį fizikos modelį teks pažvelgti visiškai kitaip. Superskystis – tai būvis, kurį medžiaga įgyja kraštutinai žemoje ar aukštoje temperatūrose.

Užfiksuoti keisti juodųjų bedugnių ir tolimų supernovų signalai rodo, kad erdvėlaikis yra kažkas daugiau, nei manė Einšteinas. Gyvename neregimame landšafte, kuris, nors ir negalimas pajusti tiesiogiai, apsprendžia viską, ką matome ir veikiame. Visi objektai, nuo planetų, besisukančių aplink Saulę iki raketų skriejančių į Mėnulį ar nerūpestingai ant grindų numesto pieštuko, seka jo nejuntamais kontūrais. Kovojame su jais kaskart žingsniuodami įkalnėn ar kopdami laiptais.

Pasiūlyta apjungti kvantinės mechanikos ir bendrosios reliatyvumo teorijos numatytų kirmgraužų koncepcijos idėjas – rašo Space.com Kirmgraužos – tai lyg tuneliai erdvėlaikyje, kurie teoriškai galėtų jungti du tolimus visatos taškus, išeidami už mums įprastų fizikinių dėsnių rėmų. Nors kirmgraužų egzistavimas realybėje niekada mokslininkų nebuvo pilnai įrodytas, šiuolaikinė teorinė fizika tokių darinių egzistavimui visatoje neprieštarauja.

Erdvėlaikio raibulių paieškos gali sukrėsti teorijas šiek tiek daugiau, nei tikėjomės Tai priminė Oskarų teikimą, tik vietoje kino garsenybių čia buvo fizikai. Trys šimtai jų susirinko į pokylių salę Arcadia'joje, Kalifornijoje; dar 100 prisijungė vaizdo ryšiu. Visi laukė voko atplėšimo. Įvykio blizgesio trūkumą (atsiprašau, fizikai), kompensavo drama. Kitaip, nei su Holivudo apdovanojimais, žinia voke galėjo juos visus padaryti nugalėtojais arba visus – pralaimėtojais.

Mančesterio universiteto (D. Britanija) fizikos profesorius Brianas Coxas, kalbėdamas Didžiosios Britanijos mokslo festivalyje Birmingame, pareiškė, kad laiko mašinos – erdvėlaivio TARDIS (Time and Relative Dimension in Space), rodytos britų mokslinės fantastikos seriale „Doctor Who“, kūrimo idėja nėra tokia absurdiška, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.

Daugelis mokslininkų norėtų sukurti erdvėlaivį, kuris galėtų skristi greičiau už šviesą. Ir nors tai toliau išlieka mokslinės fantastikos kūrėjų išmone, fizikas Haroldas White‘as sako, kad kartu su komanda NASA centre rimtai aptaria deformacijos diską, matytą „Star Trek“ epopėjoje. 1994 metais fizikas Miguelis Alcuberrie išleido publikaciją, kurioje kalbėjo apie deformacijos diską.

Keliautojams laiku (juk visi mes tokie) tai – neeilinis išbandymas: jiems surengtas vakarėlis, o kvietimai į jį išdalyti tik po to, kai jis įvyko. Deja, kosmologijos profesorius Stephenas Hawkingas, taip norėjęs pasveikinti laiko keliautojus, liko it musę kandęs: jo kvietimas atvykti į vakarėlį „Keliautojams laiku“ visame erdvėlaikyje taip ir nesulaukė jokio atsako. „O gaila, – atsiduso Kembridžo universiteto profesorius. – Aš taip tikėjausi, kad pro šias duris įžengs „Mis Visata“ iš ateities.

Mūsų Visata gali egzistuoti juodosios skylės viduje. Tai gali skambėti keistai, bet ji iš tikrųjų tokia teorija gali pateikti paaiškinimus, kaip prasidėjo Visata, ir kodėl ji yra būtent tokia, kokią mes ją matome. Didžiojo sprogimo teorija teigia, kad Visata prasidėjo iš be galo mažo, tačiau begalinio tankio ir temperatūros taško, dar vadinamo singuliarumu, kuris plėsdamasis ir suformavo mūsų Visatą.