džocharas dudajevas

Apsnigtame slėnyje aidi snaiperių šūvių garsai. Balta kamufliažine apranga vilkintys kariai tupėjo prie pat žemės ir šaudo į priešais esančią kalvą, kad pridengtų keturis vyrus, bandančius evakuoti auką. Ši užduotis buvo neseniai Ukrainos sostinės Kyjivo apylinkėse surengtų pratybų naujiems kariams apmokyti dalis. Tačiau šios pratybos išsiskiria iš kitų.

Nepriklausomybės siekiančios  Ičkerijos čečėnų respublikos (IČR) prezidento, generolo Džocharo Dudajevo, kurį nužudė Rusijos kariuomenė, našlė Ala Dudajeva neteko Lietuvos Respublikos pabėgėlio statuso, tačiau labai patogiai apsigyveno Gruzijoje. Baltijos čečėnų bendruomenės pirmininkė Aminat Saijeva, praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje įgaliota atstovauti Lietuvoje nepriklausomybės siekiančią IČR, informaciją patvirtino.

Lygiai prieš 5 metus, 2005 metų kovo 8 dieną, Rusijos valdžia pranešė apie tai, kad per susišaudymą nukautas Čečėnijos prezidentas ir pasipriešinimo kovotojų lyderis Aslanas Maschadovas. Kaip skelbia „Laisvosios Europos radijas“, šio kovotojo žūtis buvo itin svarbus Rusijai, kuri žūtbūt siekė išlaikyti Šiaurės Kaukazo kontrolę savo rankose.

Rugpjūčio ir rugsėjo sandūroje Čečėnijos Respublikai Ičkerijai sukanka kelios labai reikšmingos datos. Prieš 18 metų, 1991-ųjų rugsėjo 6 dieną, Grozne minios čečėnų išvaikė Čečėnijos–Ingušijos Aukščiausiąją tarybą, o jos pirmininkas Doku Zavgajevas paspruko į Rusiją. Kita sukaktis – ne mažiau svarbi: 1996 m. rugpjūčio 30 d. buvo pasirašyti vadinamieji Chasavjurto susitarimai, kurie bent trumpam sustabdė Rusijos karą Čečėnijoje.

Šiaurės Kaukazas kalbiniu, kultūriniu ir etnografiniu požiūriu yra labiausiai nevienalytis Rusijos Federacijos geografinis regionas. Jau šiuo metu jis kelia Rusijai daugybę problemų ir neabejotina, kad ateityje jų tik gausės. Svarbiausios šio Rusijos regiono respublikos yra Dagestanas, Čečėnija, Ingušija, Šiaurės Osetija, Karačiajų Čerkesija, Adygėja.

Labai sunku kalbėti apie tai, kas šiuo metu vyksta Čečėnijoje. Rusija kovoja totalinį informacinį, tiksliau, dezinformacinį, karą. Jis yra sėkmingas, nes nemaža dalis Vakarų valstybių tiki arba apsimeta tikinčios, kad padėtis Čečėnijoje stabilizuojasi. Tačiau stebėtojų ir žurnalistų, kuriems pavyksta prasiskverbti į Čečėniją, skelbiama ramybė yra tik tariama. Po ja slypi daug problemų – senų, o dar daugiau naujų. Paviršutiniškai žvelgiant, padėtis Čečėnijoje lyg ir stabilizuojasi.

Tbilisio centre vyksta atsisveikinimas su pirmuoju Gruzijos prezidentu Zviadu Gamsachurdija, kurio palaikai sekmadienį bus palaidoti žinomų visuomenės veikėjų panteone ant Mtacmindos kalno. Priešais Gruzijos parlamentą, kur pastatytas karstas su pirmojo prezidento palaikais, jau susirinko keliasdešimt tūkstančių žmonių. Z.Gamsachurdijos palaikai sekmadienį buvo atvežti į Tbilisį iš Mcchetos, kurios Katedroje išvakarėse vyko gedulingos pamaldos.

Iš Rusijos prezidento V. Putino ir jo kareivų lūpų nuskambėjo, kad amerikiečių radaras Čekijoje ir dešimt amerikiečių priešraketinių raketų Lenkijoje kelia Rusijai grėsmę, į kurią ji atitinkamu būdu atsakys. Tai visiška nesąmonė, ir jie patys tai puikiai žino, rašo Čekijos dienraštis „MF DNES“. Kadangi numatyta dislokuoti tik dešimt raketų perėmėjų, suskaičiuokit, kiek atakuojančių balistinių raketų jos gali numušti, siūlo dienraštis. Teisingai, dešimt.

Karo istorija atrodo kitaip, kai į ją žvelgiama mažųjų valstybių požiūriu - tų valstybių, kurios buvo išduotos, užgrobtos, padalytos. Verta prisiminti kai kuriuos Antrojo pasaulinio karo epizodus, savotiškas kryžkeles, kada dabar beveik pamiršti sprendimai palaidojo vienokius ar kitokius strateginius planus, paveikė kariaujančių koalicijų sudėtį.