bronislovas zaikauskas

Visos partijos turi savo donkichotų. Sezoninių. Prieš rinkimus. Už žmogų, už teisybę! Prieš malūnus! Ir vienos partijos donkichotai prieš kitos. Pirmyn! Paskui jau jie paprastai lieka tik opozicijoje. Ir vėl – už žmogų, ir už teisybę. Ir prieš malūnus. Tuos, kurie ten, valdžioje, labai visaip sukasi ir mala velnias žino kokius miltus. Petras Navikas – ne partinis donkichotas. Ir ne sezoninis. Ir teisybė jo visada buvo ne sezoninė ir ne partinė. O ta, kuri amžina. Jis visada visur buvo toks.