astrofizika

Mokslininkai paskelbė atradę milžinišką juodąją skylę, kurios dydis, regis, prieštarauja šių darinių augimo teorijai. Tyrėjai nurodė, kad ta supermasyvi juodoji skylė, esanti vieno tolimo kvazaro centre, susiformavo praėjus apie 900 mln. metų po Didžiojo sprogimo. Kvazarai yra itin aktyvūs galaktikų branduoliai, kurių spinduliuojama energija yra daug didesnė negu įprastų galaktikų.

Filme aiškia ir suprantama forma pateikiamos astronomijos ir astrofizikos mokslo žinios apie Visatą. Filmo turinys tai virtuali kelionė į saulės sistemos planetas ir už jos ribų. Kelionė prasideda iš mūsų namų – Žemės. Pirmiausiai aplankome artimiausią kaimyną – Mėnulį, nuo Žemės nutolusį 400 tūkt. kilometrų. Jo paviršiuje jau vaikščiojo daugiau nei 10 žmonių. Čia aptinkame nepakitusius astronauto Nilo Amstrongo pėdsakus. Toliau aplankome meilės deivę – Venerą.

Rašytojas fantastas Arthuras C. Clarke`as yra pasakęs, jog labai pažangias technologijas kartais sunku atskirti nuo magijos. Ir Visatoje kai kuriuos objektus bei vykstančius procesus net mokslininkams sunku suvokti protu. Tai – puiki proga, pasitelkus meno įtaigą, pateikti savo hipotezes bei paaiškinimus. Naujojo mokslinio fantastinio epo „Tarp žvaigždžių“ herojai yra juodosios skylės ir hipererdviniai tuneliai į kitas galaktikas, vadinami kirmgraužomis.

Aktyviosios juodosios bedugnės augdamos įgauna fraktalinį apdangalą. Tokia išvada gauta simuliacijoje, atsižvelgiančioje į koreliaciją tarp skysčių dinamikos ir gravitacijos. „Parodėme, kad medžiagai krentant į juodąją bedugnę, šios paviršius reaguoja kaip skystis, o konkrečiai – jis tampa turbulentišku, –sako Allanas Adamsas iš MIT. –Tiksliau, pats horizontas tampa fraktalu.

Radioaktyvios atliekos padėjo pažvelgti į sprogstančios žvaigždės vidų ir išspręsti seną cheminių elementų radimosi kosmose mįslę. Mokslininkai dabar naudoja tokius išmoningus prietaisus, kad net jų metalo laužas padeda spręsti kosmines mįsles… Žvaigždžių branduoliuose jungiamas vandenilis virsta heliu ir išlaisvina energiją. Išsekus vandenilio atsargoms, labai masyvios žvaigždės ima sintezuoti sunkesnius elementus.

Tai – vienas didžiausių ir rečiausių objektų, pastebėtų visatoje. Jo skersmuo Saulės skersmenį viršija 1 300 kartų. Geltonoji hipermilžinė kadaise buvo dvinarės žvaigždžių sistemos narė, tačiau antroji šio tandemo narė atsidūrė taip arti milžinės, kad žvaigždės susilietė paviršiais. Astronomai tvirtina, kad šis atrastas objektas yra unikalus ir gali padėti paaiškinti, kaip sąveikauja žvaigždės. Kad geltonoji hipermilžinė yra tokios būklės, pastebėjo ESO teleskopas VLT.

Palūkėkite… O jos sukasi??? Visatoje, ko gero, nėra nieko įstabesnio ir paslaptingesnio už juodąsias bedugnes. Ta milžiniška jų gravitacija ir sugebėjimas iš savo sūkurio neišleisti net ir šviesos greičiu skriejančių dalelių… Juodosios bedugnės be vargo triuškina bet kokius žmonijos mėginimus jas perprasti. Visas jų paslaptis slepia įvykių horizontas. Kaip jos atrodo? Mokslas to nežino. Juodosios bedugnės sugeria viską, ką išspinduliuoja.

Mažytės sprogstančios juodosios bedugnės (JB), susiformavusios iš Didžiojo sprogimo (DS) gabaliukų, gali paaiškinti, kur slepiasi didžioji visatos masės dalis. Iš JB sukurta bomba neskamba kaip gera mintis. Vien jau visa, kas pernelyg prisiartina suryjančios esybės įvaizdis nieko gero nelemia. Nesinorėtų, kad ji dar ir sprogtų, užliedama karščiu ir šviesa. Tačiau, pasak dviejų JAV astrofizikų, būtent kažkas panašaus yra nutikę – ne dabartiniame kosmose, bet senovėje, DS įkarštyje.

Priminsime, kad dabar po Didžiojo sprogimo praėjo jau 13,8 mlrd. metų. Harvardo universiteto astrofizikas Abrahamas Loebas pareiškė, kad gyvybė mūsų visatoje galėjo susiformuoti po Didžiojo sprogimo tepraėjus vos 15 mln. metų. Dabar visatai – 13,8 mlrd. metų. Išeitų, kad visatoje gyvos būtybės egzistuoja daugiau kaip 13,5 mlrd. metų. O štai Žemėje ji atsirado tik prieš 3,8 mlrd. metų. Nuo planetos susiformavimo tada buvo praėję 700 mln. metų. „Kai visatai buvo viso labo 15 mln.