algimantas zolubas

Lietuvos Respublikos Konstitucija yra pagrindinis mūsų valstybės Įstatymas. Šiame įstatyme, žinoma, neįmanoma išaiškinti ir apibrėžti iki smulkmenų visų teisinių dalykų, todėl tokiems aiškinimams sukurta teisinė institucija – Konstitucinis Teismas (KT). Kilus neaiškumams, po KT išaiškinimo jau niekas negali kitaip vertinti teisinės reikalo padėties. O jei pats KT savo aiškinimu pažeis Konstituciją?.. Turbūt vienintelis kelias – kreiptis į KT.

Vaikščiodamas po Kaziuko mugę, sutikau pažįstamą, netolimą kaimyną siuvėją Martyną. Kadangi senokai į jį kreiptis beteko, nes dabar parduotuvėse bei įvairiuose salonuose gatavų naujų, o „humanose“ padėvėtų bei taip pat naujų rūbų perteklius, nebuvo ir reikalo lankytis. Apsilankau pas jį, jei reikia kelnių juosmenį ar švarką praplėsti.

Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos leidinys „Varpas“ 2006 m. rugsėjo mėn. pateikė skaitytojams inžinieriaus Rimanto Kunčo-Žemaitaičio iš JAV rašinį, nagrinėjantį Lietuvos krikšto klausimą. Autorius pamatuotai, istoriniais faktais argumentuotai Lietuvos krikšto datą nukelia nuo Jogailos prie Mindaugo krikšto datos.

Demokratijos garbintojas Ž. Ž. Ruso tikėjo žmogaus prigimties natūraliu gerumu, manė, kad jis atsiskleis visa esme, kai bus įgyvendinta liaudies valdžios forma. Kaip nugalėti blogį, kurti aukštesnį žmogaus tipą – tokio uždavinio Ž. Ž. Ruso nesprendė. Manyta, kad tereikia liaudžiai nuimti grandines, duoti valią, pagal ją sukurti visuomenę, o tada ir ateisianti tobula, gera natūrali būsena. Šį teiginį paneigė gyvenimas, istorinė patirtis ir gilesnė mintis.

Daugelis pagal marksistinį mokymą buržuazija tebelaiko stambius žemvaldžius, pramonininkus, verslininkus. Tačiau ne turtas, o turto kaupimo tikslas bei jo panaudojimo būdas, pati buržuaziškoji dvasia nusako priklausomybę buržuazijai. Komunistinė ideologija, skelbusi ir vykdžiusi kovą su buržuazija iš tikrųjų ją naikino kaip turtinį luomą, tačiau buržuaziškos dvasios ne tik nenaikino, bet ją puoselėjo, laikė siektinu idealu.

Antikos teatre tragedijų ir komedijų aktoriai dėvėjo kaukes, kurias jie užsidėdavo ant galvos. Kaukę sudarė vielos karkasas, kuris būdavo aptempiamas drobe, pastaroji padengiama gipsu, dažoma, prie jos buvo tvirtinami plaukai. Kaukės spalva, kaktos forma, antakių išraiška apibūdindavo veikėjo lytį, amžių, visuomeninę padėtį, dorovines ypatybes ir dvasinę būseną. Jei veikėjo psichologinė būsena keisdavosi, aktorius keisdavo kaukę. Visus vaidmenis graikų teatre atlikdavo vyrai.

Jei kas paklaustų mūsų Seimo narių, diplomatų, valstybės pareigūnų bei kitų asmenų save laikančių politikais, kas yra tauta, valstybė, politika, demokratija, pilietinė visuomenė, kuo skiriasi politinė veikla nuo partinės veiklos, sulauktume įvairiausių atsakymų, tarp jų – ir televizijos „Klausimėlio“ laidos vertų.

Hierarchija yra daugiapakopė organizacinė struktūra, kurios grandys, einant nuo viršaus į apačią, sudaro griežtai reglamentuotus pavaldumo ir priklausomybės laiptus. Paprastai hierarchija suprantama kaip linijinis reiškinys – yra pagrindinis individas, kuris valdo likusius. Sekantis individas klauso tik pagrindinio – vado.

Prievartinio sovietinio ateizmo tamsoje dešimtmečius ugdyta, visuomenė priverstinai prarado gebėjimą skirti gėrį nuo blogio, nuodėmės sąvoka net iš žodyno buvo ištrinta, liko tik nusižengimai sovietiniams įstatymas, tarp kurių didžiausi – priešinimasis marksistinei ideologijai, sovietinei santvarkai. Sovietinis „ugdymas“ be pėdsako neišnyko, jis pasireiškia visuomenėje atitinkamais kompleksais. Vienas jų – vagies kompleksas.