Vytautas Radžvilas

Mėginant apibūdinti ES didžiųjų valstybių vykdomą užsienio politiką galima vaizdžiai pasakyti, kad ji primena pavojingą žaidimą su ugnimi. Tokia politika pirmiausia ydinga tuo, kad ji ardo pačius ES pamatus, nes yra galingas ją skaldantis veiksnys.

Lietuvos politiniuose sluoksniuose suvešėjęs politinis eurokonformizmas ir eurokolaboravimas vargu ar būtų toks stiprus ir atviras, jeigu šalyje nebūtų jam klestėti leidžiančios itin palankios moralinės, intelektualinės, galiausiai – ir psichologinės dirvos. Šių reiškinių šaknys gana aiškios. Tautos politinę ir pilietinę sąmonę pirmiausia formuoja pati gyvenimo savarankiškoje valstybėje patirtis. Normaliomis sąlygomis tokia patirtis natūraliai perduodama iš kartos į kartą.

Lietuvos padėtis ir statusas po CŽV skandalo smarkiai pasikeitė. Šiuo metu Lietuva faktiškai nebėra valstybė. Ji virto neapibrėžto statuso teritorija, neturinčia ne tik aiškios, bet ir apskritai jokios nors kiek savarankiškos užsienio politikos. Kartais išsakomi vertinimai, jog užsienio politikos pokyčiai yra Lietuvos „finliandizacijos“ požymis, vis dėlto grindžiami kiek paviršutiniškomis analogijomis ir neatspindi valstybės tikrojo statuso ir padėties tarptautinėje arenoje.

Trečioji „pilietininkų“ grupė – tai būrys į pilietiškumo monopolį pretenduojančių ir jo etalonu save laikančių intelektualų ir kultūrininkų. Daugelis jų reiškiasi ir kaip politikos bei viešojo gyvenimo komentatoriai ir apžvalgininkai. Šiame sambūryje išsiskiria du neformalūs vedliai. Lietuvos pilietininkas Nr.

CŽV kalėjimų skandalas pirmiausia buvo naudingas ir reikalingas išorės jėgoms – įtakingoms valstybėms, siekusioms nutildyti joms nevisada malonų Lietuvos balsą tarptautinėje arenoje. Tačiau kuriant ir pučiant skandalą joms buvo reikalinga šalies vidaus jėgų parama ir talka. Todėl mąstant apie valstybės ateitį ir gal net svajojant apie užsienio politikos atkūrimą būtina aiškiai įvardyti šias jėgas ir suprasti jų veiksmų paskatas bei tikslus.

Nuolankiai pasidavusi tarptautinės bendruomenės spaudimui ir pakirtusi savo reputaciją bei praradusi savarankišką užsienio politiką Lietuva iš principo negali pretenduoti būti kuo nors daugiau kaip pilka ES provincija – beteisu ir bebalsiu administraciniu Sąjungos vienetu. Todėl dedamos milžiniškos pastangos įtikinti visuomenę, kad jokio užsienio politikos lūžio neįvyko.

Prireiks laiko, kol bus visuotinai suvoktas ir pripažintas faktas, kad iš pažiūros eilinis politinis skandalas tarsi netikėtai palaidojo valstybės suverenitetą. Juo greičiau tai įvyks – juo bus geriau tautai ir valstybei. Mintis, kad faktiškai sugebėta prarasti valstybę, kol kas dar pernelyg neįprasta ir keista, tad daug kam nebus lengva tuo patikėti. Bus nuoširdžiai norinčių, gal dar daugiau suinteresuotų, pavadinti ją absurdiška.

Mėginant suprasti Lietuvoje neva veikusių CŽV kalėjimų istoriją, gelmines priežastis, konstravimo mechanizmą, jo kūrėjų paskatas ir tikslus naudinga atlikti dar vieną mintinį eksperimentą. Tereikia palyginti, kaip  mezgantis  ir rutuliojantis šiai bylai elgėsi ir kaip  turėjo elgtis save gerbianti valstybė, konkrečiai – aukščiausioji politinė jos vadovybė.

Nuo praėjusių metų vidurio pradėjo ryškėti pirmieji didelių pokyčių Lietuvos užsienio politikoje požymiai. Būtų klaidinga sieti juos vien su tik ką įvykusiais šalies prezidento rinkimais. Šių pokyčių mastą ir prasmę galima deramai įvertinti tik suvokiant Europos Sąjungos (ES) užsienio politikoje vykstančias tektonines slinktis, nes minėti pokyčiai tėra jų atgarsis. ES užsienio politikos euroatlantinio ir euroazijinio vektorių pusiausvyra vis labiau kliba.

Skiriama šviesiam Lecho Kaczynskio atminimui Ginčai dėl Lietuvos užsienio politikos vis labiau skaldo ir poliarizuoja šalies visuomenę. Jų viršūne tapo vis dar eskaluojama vadinamoji CŽV kalėjimų byla. Tačiau susitelkus vien  prie jos užgožiamos ir išnyksta iš akiračio kur kas didesnės ir svarbesnės valstybės užsienio politikos ir jos tolesnės raidos problemos. Jas adekvačiai suvokti leidžia tik platesnis geopolitinis ir istorinis kontekstas.