Kol G. Kulbokė duoda interviu portalui tv3.lt, fone aidi trejų metukų sūnaus Elijo ir nė mėnesio neturinčio sūnelio Teodoro balsai. Prabilti apie motinystę ir tai, kokie išbandymai lydėjo jos metus, Gitanai prireikė laiko.
Praėjusių metų gegužę netekus mažylio Timočio, jos gyvenimas tarsi sustojo. Kaip šiandien sako G. Kulbokė, rodos, prireikė net iš naujo išmokti kvėpuoti. Vis dėlto išdrįsti viešai pažvelgti į savo skausmą ji nutarė dėl kitų šeimų, kurios patyrė tokį pat išbandymą. Gitana atvira – kitų palaikymas, išgyvenant tokį skaudulį, tampa kritiškai svarbus.
„Mane labiausiai gydė ir gydo atviras kalbėjimas – tiek su artimais, tiek su visiškai nepažįstamais žmonėmis. Tiesą sakant, kartais pastebiu, kad su žmonėmis, kurie tavęs nepažįsta, kalbėtis būdavo net lengviau – jų klausimai kitokie, jų užuojauta – kita. Taip, šeima visada nori palaikyti, nori atliepti jausmus, bet jiems taip pat skauda. Nuo to fakto nepabėgsi.
Kai pradėjau dalintis savo išgyvenimais „Instagram“ tinkle, pastebėjau, kad tas skausmas tarsi sprogsta, išsilieja. To man labai reikėjo. O sulaukusi kitų tėvų, išgyvenančių tą patį, žinučių, supratau, kaip svarbu parodyti, jog tai, ką išgyveni, yra žmogiška. Kad tu nesi vienas. Aš iki šiol noriu parodyti kitiems tėvams, kad jie nėra vieni. Ir kad jų vaikai – neužmiršti. Timotis visada bus su mumis, kad ir kur būtume, ką beveiktume. Mes visada būsime penkių asmenų šeima. Ne keturių“, – dalijasi G. Kulbokė.
Todėl ir Timočio atminimą Gitana su vyru stengiasi išsaugoti net smulkiausiose kasdienybės detalėse. Visai neseniai šeima įsiamžino fotosesijoje, kurioje simboliškai dalyvavo ir Timotis – šeima nusifotografavo su pleduku, pasiūtu iš mažylio drabužėlių. Tai, pasak Gitanos, tapo dar vienu jautriu būdu pasakyti – jis visada šalia.
„Tų rūbelių negalėjome nei išmesti, nei atiduoti, todėl nusprendėme iš jų padaryti pleduką. Jis jau su mumis daugiau nei metus. Labai gera jį turėti. Todėl kai darėme šeimos fotosesiją, mums buvo labai svarbu įdėti ir dalelę Timio į tą nuotrauką. Taip jis visada su mumis – matomas ir jaučiamas“, – jautriai kalba ji.
Stengiasi „pajausti“ gyvenimą
Nors šiandien Kulbokų namuose klegesio nestinga, Gitana sako, kad džiaugtis tuo visa širdimi vis dar nedrąsu ir baisu.
„Tie prisiminimai vis tiek grįžta, bet kai gimė Teodoras, jau galėjau lengviau žiūrėti į Timio nuotraukas. Iki tol to labai vengdavau. Dabar pasižiūriu jas, lyginu – ar panašus...
Bet, aišku, dabar kiekvieną dalyką, susijusį su kūdikiu, labiau analizuoju. Kas su pirmu vaiku atrodė normalu, su antru jau klausi – ar tikrai? Viską googlini, skambini gydytojui, važiuoji į vizitus... Ir net jei pasako, kad viskas normalu, tu vis tiek galvoji – o jei ne?“ – atvirauja ji.
„Ir taip turbūt bus visada. Arba bent jau iki tų šešių savaičių. Nes, man atrodo, tėvams po netekties visada būna ta viena data, iki kurios yra sunkiausia išgyventi. Kai ji praeina – gal kažkiek atsikvėpsi... Bet ta data dar mums neatėjo.“
Paklausta, kas šiandien jų šeimai teikia stiprybės, Gitana nė nesusimąsto – vienas kito palaikymas. Su vyru jie priėmė tylų susitarimą – stengtis gyventi, o ne tik „išbūti skausme“.
„Tikrai labai padeda vyras. Stengiamės abu išgyventi tą laikotarpį ramiai. Turime vaikus, tad turime rasti tą stiprybę, nes neturime kito pasirinkimo. Tiesą sakant, po sūnaus netekties su vyru daug kalbėjome apie tą skausmą ir priėjome prie dviejų variantų: arba gyventi, arba tiesiog egzistuoti. Tai bandome gyventi. Kiekvieną dieną iš naujo“, – sako G. Kulbokė.
Pirmi metai – kaip per miglą
Tylūs, ilgi mėnesiai, kai gyvenimas tarsi sustoja, o dienos slenka lyg per rūką – taip Gitana šiandien prisimena pirmuosius metus po netekties. Prabilusi apie šį laikotarpį, ji sako, kad tas laikas praėjo it per miglą.
„Pirmi metai eina kaip per miglą, o antrais metais pamažu ateina suvokimas, kas iš tiesų nutiko. Iki šiol viskas eina bangomis, ir tai tampa normalu. Aš sau visada sakiau, kad tas skausmas yra tik todėl, kad meilė buvo ir yra tokia didelė. Žinau, kad skausmas niekur nedings, bet išmoksime su juo gyventi. Laikas gal ne gydo, bet padeda tapti stipresne“, – sako ji.
Be jokios abejonės, sūnaus netektis paliko žymę visai šeimai. Kai pora neteko Timočio, jų vyresnėliui buvo dveji. Tuo metu dar tik kalbėti pradedantis Elijas jautriai reagavo į staiga atsiradusią tylą namuose ir tėvų veidus sukausčiusį, sunkiai nupasakojamą liūdesį. Gitana neslėpė – pasakyti apie skaudžią netektį vyresnėliui Elijui buvo sudėtinga.
„Kai grįžome iš ligoninės, jis tuo metu buvo pas mano tėvus. Buvo naktis ir reikėjo kažkaip pasakyti, kodėl brolio nebėra. Sakėme, kad jis dabar danguje, kad nebegrįš. Nors ir švelniai, bet pasakėme tiesą. Stengėmės nepadaryti to tabu mūsų šeimoje. Nenorėjau, kad tai būtų tema, kurios jis bijotų arba kuria mes apsimetame, kad nebuvo. Tai yra mūsų šeimos istorijos dalis. Ir Elijas tikrai ją jaučia“, – pasakoja Gitana.
G. Kulbokė priduria, kad Elijas ilgą laiką net aplinkiniams pasakojo, jog turi danguje gyvenantį broliuką.
„Buvo labai jautru, bet gražu girdėti, kai jis visiems pasakoja, jog jo brolis yra danguje ir, kaip jis sakė, gyvena su paukščiukais... Gera matyti, kad Elijas taip myli savo iškeliavusi brolį, tik sunku tai, kad jis nori, jog Timis grįžtų…“, – dalijosi pašnekovė.
Vis dėlto čia Gitana pasidžiaugia, kad paaiškėjus žiniai, kad jų šeimą papildys mažylis Teodoras, Elijas labai nudžiugo.
„Jis iš pradžių manė, kad sugrįžta Timotis, o vėliau suprato, kad tai – kitas brolis. Bet jis labai laukė. Kai gimsta vaikas, mes vyresnėliui atnešame dovanėlę nuo mažylio, neva nuo ką tik gimusio broliuko. Kai paklausėme Elijaus, ko jis norėtų dovanų, jis tik pasakė: Nieko aš nenoriu. Noriu brolio. Ir dabar labai gera matyti, kaip švelniai jaunėlį priėmė, koks ryšys tarp jų kuriasi. Elijas labai laimingas“, – pasakoja G. Kulbokė.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
