Naujienų portalui tv3.lt Toma atvirai papasakojo apie lemtingą akimirką, dukros stiprybę ir žinutę, kurią po šios patirties norėtų perduoti visiems tėvams.
Nelaimė įvyko akimirksniu
Kaip pasakojo T. Arcišauskaitė-Lukošienė, viskas nutiko per kelias sekundes. Dukra darė tai, ką buvo dariusi daugybę kartų anksčiau, todėl niekas nė neįtarė, kad ši diena baigsis ligoninėje. Vis dėlto vos išgirdę neįprastą garsą tėvai suprato, kad įvyko kažkas labai rimto.
„Dukra tiesiog darė „saulutę“, kurią tūkstančius kartų yra dariusi ant įvairios dangos: smėlio, plytelių, parketo, trinkelių... Tas vienas vienintelis kartas buvo lemtingas. Mes tik išgirdome kieme tokią emociją, kuri buvo lyg ir verksmas, lyg ir juokas. Turbūt tai jau buvo jos šoko išraiška. Atbėgome su vyru pažiūrėti, kas nutiko, ir supratome – reikia kuo greičiau važiuoti į ligoninę.
Tas jos rankos vaizdas turbūt dar ilgai stovės man akyse, nors labai norėčiau jį pamiršti. Ranka nuo riešo iki alkūnės buvo tiesiog išsilanksčiusi, kaip ta gyvatėle vaikiškose knygutėse. Ačiū Dievui, kad tai nebuvo atviras lūžis, bet lūžo abu rankos kaulai, jie buvo susikeitę vietomis“, – pasakojo T. Arcišauskaitė-Lukošienė.
Nors arčiau buvo ir kitų gydymo įstaigų, šeima nusprendė nerizikuoti ir iš karto vykti į Klaipėdos vaikų ligoninę. Pamačiusi dukros sužalojimą, Toma suprato, kad prireiks ne tik medikų pagalbos, bet ir aukščiausio lygio specialistų. Tačiau, pasak jos, sunkiausia buvo suvaldyti savo emocijas, kad jų nepajustų vaikas.
„Pamatę situaciją supratome, kad be operacijos neapsieisime, todėl važiavome tiesiai į Klaipėdos vaikų ligoninę. Tikėjome, kad ten pateksime į profesionalų rankas, ir, ačiū Dievui, taip ir nutiko. Labiausiai išgąsdino pats vaizdas. Mūsų šeimoje tai buvo pirma tokia rimta trauma, todėl reikėjo labai greitai susiimti, kad mūsų reakcija neišgąsdintų vaiko.
Kalbant apie dukrą, turbūt mes vakar iš jos mokėmės, kaip reikia reaguoti į ekstremalias situacijas. Ji – mūsų didvyrė. Apsiėjo be ašarų, nors suprantu, kad tai buvo šoko būsena. Ji turi unikalią savybę reikiamu momentu sustyguoti savo emocijas taip, kad priimtų gerus sprendimus ir nepridarytų dar daugiau bėdos“, – kalbėjo ji.
Laukia nerimo kupinos dienos
Toma neslepia, kad pirmoji diena prabėgo tarsi migloje. Tiek ji pati, tiek dukra dar buvo šoko būsenoje, todėl visas dėmesys buvo sutelktas į medikų darbą ir viltį, kad viskas baigsis sėkmingai. Vis dėlto šiandien šeima jau gyvena laukimu – artimiausiu metu paaiškės, ar kaulai gyja taip, kaip tikimasi.
„Jai iš karto buvo atlikta operacija, kaulai atstatyti be intervencijos. Dabar, kaip sako gydytojas, jie laikosi tiesiog per Marytės plauką. Jeigu po savaitės jie taip ir liks susikabinę, dukra ilgokai gyvens su gipsu. Jeigu kontrolinis rentgenas parodys, kad kaulai linkę slankioti, mūsų lauks dar viena operacija – jau su varžtais. Tuomet gijimo laikotarpis būtų gerokai ilgesnis. Visi meldžiamės, kad to neprireiktų“, – atviravo moteris.
Pasak jos, šiandien šeimai yra sunkiausia psichologinis susitaikymas su tuo, kas įvyko. Mergaitė jau supranta, kad gipsas ją lydės ne vieną savaitę, teks atsisakyti įprastų veiklų ir mokytis prisitaikyti prie pasikeitusios kasdienybės. Didžiausias tėvų tikslas dabar – padėti dukrai nesijausti kalta.
„Jeigu matysime, kad dukra nugrims į liūdesį ir reikės psichologo pagalbos, būtinai kreipsimės. Kol kas bandome kalbėtis ir padėti vaikui nekaltinti savęs, nes jau girdėjau iš jos žodžius: „Pati prisidirbau.“ Bet aš tikiu, kad niekas nevyksta be priežasties. Gal šis išbandymas mus sustabdė nuo kažko daug blogesnio. Bent jau džiaugiuosi, kad tai ne galva, ne stuburas ir ne kiti organai, kurių gydymas bei komplikacijos būtų kur kas sudėtingesnės“, – sakė ji.
Ligoninėje išvysti vaizdai privertė kreiptis į visus tėvus
Laikas ligoninėje Tomai tapo dar viena skaudžia pamoka. Laukdama prie operacinės ji matė ne vieną šeimą, išgyvenančią panašius išbandymus. Būtent todėl šiandien ji ragina tėvus dar kartą pagalvoti apie vaikų saugumą ir nenumoti ranka į apsaugos priemones.
„Ligoninėje mačiau tiek daug likimų, tiek daug ašarų prie operacinės durų... Labai norėčiau, kad mes pagaliau suprastume, ypač kalbant apie paspirtukus ir batutus, jog reikia užaugti iki tokio savisaugos lygmens, kad vaikai dėvėtų visas įmanomas apsaugas.
Patikėkite manimi, priėmimo skyrius jau antra para yra pilnas, nors, anot medikų, dabar dar net nėra pats intensyviausias laikas dėl prastesnių orų. Nors mūsų atvejis ne šis, daugybė vaikų čia atvyksta su įvairiomis traumomis būtent po nelaimių ant paspirtukų ar batutų“, – kalbėjo ji.
Prisiminusi valandas prie operacinės durų, Toma nesulaikė ašarų. Moteris pasakojo tik dabar iki galo supratusi, ką tokiomis akimirkomis išgyvena kiekviena mama, tėtis ar kitas artimasis. O visiems, kuriems kada nors teks laukti tokių žinių, ji linki išgirsti tik vieną sakinį.
„Per tą laukimo laiką galvoje prabėga daugybė scenarijų ir minčių. Labai linkėčiau, kad kiekvieni, laukiantys už tų operacinės durų, joms prasivėrus išgirstų tik kelis žodžius – „Viskas gerai, pavyko.“ Ačiū Dievui, kad mes juos išgirdome. Labai norėčiau, kad ir visiems kitiems, kuriuos ištinka tokia nelaimė, gydytojai galėtų pasakyti būtent tai. Ir, aišku, saugokime savo vaikus kiek tik įmanoma“, – su ašaromis akyse naujienų portalui tv3.lt sakė T. Arcišauskaitė-Lukošienė.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
