Research Center tyrėjų grupės vadovė daktarė Catherine "Katie" Peichel, teigia, jog kol kas yra labai nedaug tyrinėtų apgręžtosios evoliucijos atvejų. Galbūt taip yra todėl, jog nedaugelis atkreipia į tai dėmesį.
Mokslininkai tyrinėdami trispygles dygles, gyvenančias Vašingtono ežere, atrado labai greitos apgręžtosios evoliucijos pavyzdį. Prieš pusę amžiaus šis ežeras buvo labai smarkiai užterštas ir užžėlęs dumbliais, nes į jį kiekvieną dieną patekdavo apie 70 milijonų litrų įvairių nuotėkų.
Į ežero būklę dėmesys buvo atkreiptas šešto dešimtmečio viduryje. Vašingtono ežeras pradėtas valyti, o valymo darbai kainavo labai daug - net 140 milijonų JAV dolerių. Tuo laiku tai buvo pats brangiausias gamtosaugos projektas JAV. Kaip ir buvo tikėtasi, ežeras atsigavo.
C. Peichel įsitikinusi, kad būtent ežero išvalymas ir tapo dyglių apgręžtosios evoliucijos priežastimi. Kuomet ežeras buvo užterštas, jo skaidrumas siekė tik maždaug 1 metrą. 1968 metais, pabaigus valymo programą, vanduo praskaidrėjo iki 3 metrų, o vėliau, skaidrumas tik didėjo, kadangi ežeras pradėjo valytis pats. Šiuo metu Vašingtono ežero vandens skaidrumas siekia 7 metrus.
Dėl didelio skaidrumo trispyglės dyglės tapo lengviau matomu plėšrūnų grobiu. Kuomet ežeras buvo smarkiai užterštas, tik 6% dyglių turėjo apsauginius sukaulėjusius žvynus, kurie dengė jų kūnus nuo galvos iki pat uodegos. Dabar tokių dyglių yra beveik pusę visos ežero populiacijos, 35% žuvų kūnų yra dalinai padengti apsauginiais žvynais.
Ši labai greita žuvų adaptacija yra apgręžtosios evoliucijos pavyzdys, nes bendra dyglių, gyvenančių gėluosiuose vandenyse, evoliucijos tendencija yra apsauginių žvynų skaičiaus mažėjimas.
Mokslininkai mano, kad dyglių sugebėjimą labai greitai prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkos sąlygų lėmė jų genetinės savybės. Šių žuvų giminaičių, jūrinių dyglių, kūnai yra beveik visi yra padengti apsauginių žvynų. Tuo tarpu ir gėlavandenės dyglių rūšys, apsauginių žvynų turi daug mažiau. Turėdamos ir vienų ir kitų genų, jos sugebėjo greitai adaptuotis. „Tai, kad populiacijoje yra daug genų variantų, leidžia, pasikeitus sąlygoms, išryškėti tiems genams, kurie lemia tinkamesnę adaptaciją" - sako C. Peichel.
Šis atradimas gali kiek pakeisti kitą greitos evoliucijos teoriją, pavadintą fenotipiniu plastiškumu. Ši teorija pagrįsta prielaida, kad organizmai gali pasikeisti ir nepriklausomai nuo genų.
