Simona Pužaitė
Žinomas rašytojas, poetas, eseistas, dramaturgas Sigitas Parulskis pernai Sugiharos fondo buvo išrinktas Metų tolerancijos žmogumi ir tokiam sprendimui įtakos, matyt, turėjo paskutinis jo romanas „Tamsa ir partneriai“, kuriame autorius pirmas išdrįso paliesti mums skaudų holokausto Lietuvoje klausimą. Tačiau pats rašytojas įspėjo, kad tamsybei ir kvailumui jis nėra tolerantiškas. Dar daugiau. Savo kūryba S.Parulskis, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, nuolat provokuoja mus lipti ant, pasak jo, plono atminties ledo, nes šis apledėjęs pavojingas kelias veda į išgijimą.
Reikia atverti pūlinį
Šiaulių Povilo Višinskio bibliotekoje gausiai susirinkusių klausytojų S.Parulskis buvo išprovokuotas papasakoti apie savo naujausią, daug įvairių reakcijų sulaukusį romaną „Tamsa ir partneriai“ – apie žydšaudžius lietuvius, demonišką žmogaus prigimtį. Rašytojas pripažino, kad ši tema rizikinga: nežinia, ar knyga padarė daugiau naudos, ar žalos lietuvių sąmoningumui. „Knygos tam ir rašomos, kad žmones veiktų, verstų mąstyti. Pykti. Kam rašyti knygą, kuri nieko nejaudina?“ – svarstė romano autorius, ir prisiminė, kad, jam gavus Metų tolerancijos žmogaus titulą, vienas skaitytojas jam paskambino ir pasišaipė pirmąkart išgirdęs, jog S.Parulskis yra tolerantiškas žmogus. „Atsakiau, kad aš silpnapročiams niekad nebuvau tolerantiškas ir dabar nesu. Tamsumas ir kvailystė nėra tolerancijos objektai“, – pabrėžė rašytojas.
Pasak jo, mūsų atmintis padengta plonu ledu, mes bijome arba nenorime ant jo lipti. „Bandome išvengti nemalonaus skausmo, tačiau nėra kito kelio, kitos galimybės išgyti. Jei neatveri netiesos pūlinio, jis gali tave pražudyti“, – įsitikinęs S.Parulskis. Dievas ir politikai Kalbėdamas apie religinius romano simbolius S.Parulskis pažymėjo, kad Jėzus Kristus buvo pirmas ir bene vienintelis politikas, sutikęs mirti už savo įsitikinimus. „Dabar nė vienas nesutiktų už savo partiją numirti. Jei politikui pasakytų: „Arba pereini į mūsų partiją, arba mes tau nupjausim... Tekinas perbėgtų“, – įsitikinęs S.Parulskis. Ir dar prisiminė tragišką Sokrato mirtį. Jam, valdžios nuteistam už nepagarbą dievams, mokiniai siūlė bėgti ir taip išsigelbėti, tačiau išminčius nesutiko. Jis atsakė, kad jo mokymas bus nieko vertas, o mokiniai netikės jo skelbiamomis tiesomis, jei jis nepatvirtins jų savo elgesiu, ir išgėrė nuodų taurę. „Politikai turėtų mokytis iš Sokrato. Bet jie nenori mokytis, o mėgina mokyti kitus“, – teigė S.Parulskis. Šiauliečių publikos paprašytas parašyti romaną jaunajai kartai, kuris sukrėstų ir priverstų sugrįžti į Lietuvą jaunimą iš emigracijos, S.Parulskis suabejojo, ar turi tiek galių. Jo manymu, tai turėtų daryti ne rašytojai, o žmonės, kurie gauna už tai pinigus. „Politikai – negeri žmonės. Galvokime, kad jie gaus atpildą po mirties. Šakės jiems paruoštos“, – ironizavo rašytojas. Po susitikimo su skaitytojais S.Parulskis sutiko atsakyti į klausimus.
Žydi mėsa ant stalo
Nors daugelis jus vadina ciniku, pats save vadinate kiniku – nepatogios tiesos sakytoju. Kodėl jums vis kyla noras kapstytis nepatogiuose dalykuose ir nemaloniose temose?
Visos nemalonios temos kūrybai yra naudingesnės, turi daugiau energijos. Renkuosi, kas labiau provokuoja mane patį. Nenoriu galvoti pirmiausia apie skaitytoją: ką čia parašius, kad jį provokuočiau. Tada tektų nusilaužti nagus, kaip kokiai Bunkei. Arba eičiau į televiziją ir nusimaučiau kelnes.
Susitikime moterys replikavo, kad vis apie purvą rašote. Ar pastebite ką nors gražaus? Kūrybiniai dalykai yra dalis manęs, jie gimsta iš manęs tarsi Atėnė iš Dzeuso galvos. Kita vertus, grožio sąvoka yra labai ginčytina. Henrikas Radauskas yra rašęs: „Ant marmuro stalo mėsa tarsi rožė švelni...“ Mėsa nėra graži, bet kai ją lygina su rože... tampa estetiška. Tai priklauso nuo požiūrio. Net ir nukirsta galva. Pavyzdžiui, Galijoto galva Dovydo rankose. Buvau Vienoje, mačiau šį paveikslą, net nusipirkau tokį magnetuką ant šaldytuvo. Tai, kas ten vaizduojama, yra baisu, bet piešinys gražus, nes kalba apie slapčiausias žmonių prigimties kerteles. Žmogiškumas šiaip ar taip yra gražus dalykas. Tik skruzdėms į tai nusispjauti. Skruzdė, ropojanti Šv. Onos bažnyčios siena, mano ropojanti per plytų krūvą, nes nežino, kas yra bažnyčios ir architektūra. Jeigu žiūrėsime į paveikslą, kuriame pavaizduotas žmogus, laikantis rankose nukirstą kito žmogaus galvą, be jokio pasirengimo, sakysime, kad tai barbarų papročiai. Tačiau žinant istoriją, svarbesni tampa estetiniai kriterijai – ir grožimės gana keistais dalykais. Televizorius, tarkime, šia prasme labai geras išradimas – taip ir užrašykite.
Kokia prasme?
Ogi ta, kad mačiau vieną televizijos laidą, kurioje buvo kalbama apie estetinį žmogaus skonį nuo pat senųjų laikų. Laidoje buvo priminta, kad rasta senovinė statulėlė – milžiniškos krūtys, sėdmenys, o galvos nėra. Paaiškėjo, kad ir graikų skulptūros nepanašios į tikrą žmogų: stuburkaulis patrumpintas, o kažkas pernelyg išpūsta. Žmogaus skulptūra nulipdyta taip, kad būtų gražu akiai, o ne pamėgdžiotų gamtą. Iš esmės iškreipiame gamtą dėl grožio. Mes – iškrypėliai. Gražu tai, kas jaudina, Jei kalba apie tokį objektą uždega, atsiranda pasitenkinimo jausmas, katarsis. Bjaurumo estetika ne mano išrasta.
Per daug dėmesio tuštybei
Dabar išpopuliarėjo frazė, kad blogis triumfuoja, kai geri žmonės nieko nedaro. Ir naujojo jūsų romano „Tamsa ir partneriai“ personažas fotografas Vincentas – pasyvus stebėtojas, nežmoniško žiaurumo fiksuotojas. O kaip nūnai vertinate mūsų visuomenę aktyvumo požiūriu?
Sovietmečiu aktyvumas ir sąmoningumas buvo visiškai kitoks. Negalėjome apie daug ką šnekėti, net nemokėjome. Kai buvau jaunas poetas ir teko duoti interviu televizijai, žodžio nepajėgiau suregzti, veblenau, veblenau... Mes nemokėjome viešai kalbėti, tai pavykdavo nebent labai siaurame rate, girtiems, piktiems... Nelaimingiems, kad gyvename už geležinės uždangos, kad į užsienį negalime išvažiuoti, kad džinsų neturime, kad negalime klausytis užsienietiškos muzikos... Dabar kitokia bendravimo kultūra. Tačiau pilietinio aktyvumo Lietuvos visuomenei akivaizdžiai trūksta ir pirmiausia todėl, kad lietuviai toliau savo slenksčio nenori žengti. Jeigu jau eina kur nors, tai taiko į Seimą – kad gerai gyventų.
Dažniausiai žmogaus aktyvumas visuomenėje pasireiškia egoistiniu išpuoliu. Visi tokie politikieriai žada perversti pasaulį – sunaikinti klanus, pedofilus, o atsidūrę Seime nurimsta. Iš vadinamųjų apačių iniciatyvos tikrai trūksta. Aš nieko dėl to nekaltinu, ir pats toks esu. Sėdžiu, tingiu. Bendruomeniškumo man trūksta, bet aš nemėgstu bendruomeniškumo. Gal ir kiti taip pat? Aš save teisinu rašytojo amatu.
Kas jums suteikia vilties?
Lietuvoje visokiems niekams, apkalboms, tuštiems ritualams skiriama neproporcingai daug dėmesio. Jeigu kokia nors gražuolė įsigijo naują suknelę, apie tai parašo visi žurnalai ir portalai, o apie išėjusias naujas knygas pasišnekama tik siaurame rate. Gerai dar, kad bent apie verslininkus kas nors doro parašoma, pašnekama, kad jie ne tik vagia, bet ir dar kažką daro.
Gal po truputį žmonės atsikąs tų niekų. Spektakliuose žmonėms jau atsibosta pasilinksminimai trali vali. Yra žmonių, kuriems norisi ko nors kito, nors televizijos prodiuseriai mums atkerta – niekus rodome, nes paklausa tokia! Manau, jie patys ir suformuoja paklausą, nes taip lengviau. Kai rašiau pjesę „Purvas“, šviesaus atminimo Vytautas Šapranauskas, ten turėjęs vaidinti, prašė: noriu, kad būtų ne tik juokai, bet ir rimčiau... Taip buvo sumanyta. Žinoma, yra to linksmumo – juk tai ne antikinė tragedija. Pats savo pjesės dar nemačiau, nors „Purvas“ jau pastatytas. Nežinau, ar pavyko. Šiaip ar taip šiais laikais rimtesniais dalykais sunku pritraukti daugiau publikos.
Viename interviu esate sakęs: „Popkultūra – vėjas, prieš kurį šlapintis neapsitaškius nebeįmanoma.“ Ar tai reiškia, kad dera ieškoti užuovėjos?
Kadaise ir V.A.Mocartas buvo popkultūros atstovu, o dabar jau klasikas. Problema yra ne popkultūra ar kultūra, o jos vartojimas. Lengvesnės kultūros vartotojų ratas neišvengiamai visada buvo ir bus didesnis. Būna naivuolių, kurie iš rimtosios kultūros apkasų aiškina, kad popkultūra nereikalinga. Tačiau manau, kad svarbiausia – proporcija. Pats esu popkultūros naudotojas, kelionėse klausausi roko, kartais net rašydamas. Kartais klausausi D.Verdi, L. van Bethoveno muzikos, bet R.Vagnerio nemėgstu. Užknisa mane tas niūrus romantikas.
Jei turėtumėte galimybę sugrįžti į praeitį, ką patartumėte sau, dar jaunam rašytojui?
Aš net sau nepatarinėčiau. Rašymas susijęs su daugeliu dalykų, taip pat ir su patirtimi, dideliu kiekiu parašyto teksto. Esu parašęs tiek daug, kad išprotėti galima... Rašytojui reikia rašyti, o ne aiškinti, kaip tai daryti. išnaša
Anot S.Parulskio, Jėzus Kristus buvo pirmas ir bene vienintelis politikas, sutikęs mirti už savo įsitikinimus. Sigitas Parulskis nemano, kad jo parašyta knyga priverstų mūsų svetur gyvenantį jaunimą sugrįžti Tėvynėn: tai mūsų išlaikytinių politikų reikalas.
Kiekviena nauja S.Parulskis knyga tampa įvykiu, lygiai kaip ir jo pjesės – 2008 m. A.Koršunovo pastatytas „ Keltininkas“, ir ką tik K.Smorygino režisuotas bei suvaidintas „Purvas“.
