Nusistovėję vaizdiniai apie viduramžius dažnai apsiriboja riterių didvyriškumu, herojiškais žygiais, didžiulėmis kalakutų kojomis ant apkrautų stalų ir skaisčiomis mergelėmis, laukiančiomis savo princų, dėvinčiomis nekaltybės diržus, dar vadinamus Venecijos grotomis ar Bergamo spynomis. Mat geriausius diržus gaminę Bergamo ir Venecijos amatininkai. Nors nekaltybės diržo istorijos siejamos su viduramžiais, visgi nemažai mokslininkų sieja jį su XVIII–XIX a. manija.
Raktas nuo uždrausto rojaus
Vienas iš populiariausių mitų apie nekaltybės diržo atsiradimą siejamas su itin pavydžiu vokiečių imperatoriumi, liepusiu kalviui apjuosti žmoną diržu kaskart, kai jis išvyks iš namų. Europos vyrams toks būdas išsaugoti savo moterų nekaltybę patiko, todėl ir „uždraustojo vaisiaus“ saugojimas išpopuliarėjo, tapo mada ne tik sutuoktinių gyvenime, bet ir neatsiejama tėvo pareiga tokį „papuošalą“ pagaminti lytinės brandos sulaukusioms dukroms, apie kurį, be abejo, informuodavo būsimą jaunikį ir perduodavo svarbųjį raktą vestuvių dieną išrinktajam. Raktas nuo uždraustojo rojaus turėjo apsaugoti moteris vyrams išvykus į tolimas keliones, nors vėliau moterims išgudrėjus už papildomą atlygį buvo gaminamos raktų kopijos spynų savininkėms ar jų gerbėjams.
Ilgainiui šie diržai tapo moterų dorovės saugojimo įrenginiais, bet kartu ir žalingi jų sveikatai (priklausomai nuo diržo medžiagos: jaučio odos, geležies, aukso, sidabro ir pan.). Šių „nekaltybės saugotojų“ nebuvo galima ilgai nešioti, nes jie iškraipydavo moters figūrą, pritrindavo nuospaudų ir buvo terpė infekcijoms.
Metaliniai santuokos pančiai
Pirmasis žinomas skaistybės diržo vaizdavimas siejamas su Konrad Kyeser rankraščiu „Bellifortis“ (1405 m.), kuriame aprašomos karinės technologijos (kankinimo priemonės, arbaletai) ir vaizduojamas moteriškos ištikimybės įtaisas. Tiesa, nors linkstama šį išradimą, vieniems keliantį pasibaisėjimą, o kitiems – šypseną, sieti su viduramžiais, vis dėlto mokslininkai jį priskiria ir prie XVIII–XIX a. mados detalių.
Galbūt teko girdėti, kad pirmasis nekaltybės diržas siejamas su Francesco di Carrara II, paskutiniu aukščiausiu Padujos (seniausio Italijos miesto) lordu. Diržas 1388 m. buvo sukurtas jo žmonai ir yra eksponuojamas Dožų rūmuose (ang. Doge‘s Palace) Venecijoje, nors istorikai ir abejoja jo vertingumu. Šypseną kelia ir kai kurie apsirikimai, bylojantys moterų saugojimo tendencijas ir diržų madą porą šimtmečių ankščiau. Pavyzdžiui, Nacionaliniame Viduramžių muziejuje eksponuotas „skaistybės saugotojas“, tariamai priklausęs Catherine de Medici, yra visai ne viduramžių laikų pasididžiavimas, o vienas iš XIX a. mados elementų. Tai paaiškėjo mokslininkams 1990 m. ištyrus „dorovės saugotojo“ metalą, kuris, sukėlęs nuostabą, patvirtino apsirikimą.
