Povilas Meškėla prakalbo apie tėvų žūtį: „Likau vienas vos sulaukęs pilnametystės“

Šiemet jis ne tik koncertuos su roko legendomis Vladu Kovaliovu, Česlovu Gabaliu, bet ir pristatys jaunuosius talentus – vyks Povilo Meškėlos vardo konkurso finalas ir iškilminga apdovanojimų ceremonija.

Legendinis roko muzikos atlikėjas atvirai pasakoja, kodėl privalome išlaikyti tradicijas bei ugdyti gerą vaikų ir jaunimo muzikinį skonį.

– Muzikinėje scenoje esate jau beveik keturiasdešimt metų. Sakykite, kaip per tuos metus Lietuvoje keitėsi festivalių kultūra?

– Keista, bet sakau: „o tais laikais“ (juokiasi) mes visi buvome idėjiniai. Mus vienijo laisvė ir muzika. Informacija apie festivalius sklisdavo iš lūpų į lūpas. Tuometiniuose festivaliuose visi jautėmės kaip viena šeima. Dalindavomės viskuo, ką turime – pradedant palapine, baigiant maistu ir gėrimais.

Tuo metu muzikantai jautė didžiulį poreikį ir norą groti. O apie honorarus niekas nekalbėjo. Visi gyveno dėl idėjos – kaip tikri gėlių vaikai. Mus, muzikantus, vienijo ir į priekį vedė polėkis, noras būti kartu, bendrauti, groti, pokštauti.

– Ar jūs pats mėgote festivalius? Prisiminkite tuos, kurie iš tiesų Jums buvo svarbūs ir reikšmingi?

– Labai. Ypač tada, kai jie buvo uždrausti. Uždraustas vaisius visada saldesnis. Tuo metu daugelį festivalių patys organizuodavomės, pavyzdžiui, kokiame rūsyje – visi susirinkdavome ir grodavome. Tokie tuo metu būdavo festivaliai.

Mes, muzikantai, visi vieni kitus laikėme šeima. Visi buvome savi (šypsosi). O širdyje – rokenrolo dvasia. Vienas pirmųjų didesnių festivalių, kuriame teko groti, buvo didžiulis roko festivalis LITUANICA Sporto rūmuose, paskui ROKO MARŠAS. Visiems rovė stogą. Tada pirmąkart grojome tikrai rimtoje, didelėje scenoje.

Vėliau viskas apsivertė. Muzikantai pradėjo uždirbti iš koncertų, mes taip pat mandagiai užsimindavome užsakovams, gal galėtume honorarą gauti? Visi buvo pripratę, kad mes grojame iš idėjos, todėl kai paprašydavome honoraro, nustebdavo: „Nieko sau! Kas čia jums nutiko, gal žvaigždėmis pasidarėte?“

Aš visada stengiausi ir dabar stengiuosi būti lankstus. Tačiau po kurio laiko supratau, kad kai tavęs reikia, – visi draugai. O kai nereikia, gali daryti, ką nori, net kilimėliu po kojomis gulti, – vis tiek būsi nereikalingas. Ši patirtis išmokė „gyvenimo“. Mes ne iš gatvės ir ne ką tik susikūrusi grupė – tai darome visą savo gyvenimą. Todėl puikiai žinome, ką ir kodėl darome. Turime aiškią pilietinę poziciją savo vertybių atžvilgiu.

– Ar teisingai suprantu: grojančiųjų iš idėjos beveik neliko, muzika tapo verslu?

– Tai labai liūdna tema. Visada maloniau groti, kai yra didesnis, kilnus tikslas. Todėl labai svarbu atiduoti pagarbą daugiau nei dvylika metų Lietuvoje gyvenančiam danui, festivalio „Farm on Fire“ idėjos autoriui Nielsui Peteriui Pretzmannui, kuris ryžosi atgaivinti tą senų gerų roko festivalių dvasią. O svarbiausia, kad jis tai daro ne dėl pinigų, o iš idėjos.

Jį veža idėja, nes jis tiki muzika. Tiki, kad mes visi susivieniję galime prikelti tai, kas tikra. Nielsas – savas bičas – iš tos idėjinių gėlių vaikų kartos. Jis matė tuos festivalius ir dar atsimena jų dvasią. Kadangi man teko ne kartą su juo bendrauti, matau, kaip jis spinduliuoja šia idėja. Gerbiu jį už tai, ką daro.

– Kas šiandien yra jūsų grupės gerbėjai? Kaip pasikeitė klausytojai? Ir kokios publikos tikitės festivalyje „Farm on Fire“?

– Mūsų gerbėjai visą laiką buvo gana konservatyvūs. Jie visi – geros roko muzikos gerbėjai. Juos, kaip ir mus, vienijo laisvės idėja. Iki šiol visos nepriklausomybės pradžioje sukurtos dainos, kad ir „Mes jėga“, skamba kaip laisvės ir vienybės simbolis.

Atgavus nepriklausomybę, viskas kažkaip labai staigiai apsivertė ir me likome šone, o didžiąsias scenas užėmė „baliai“. Tačiau, kad ir kaip būtų, roko muzika yra klasikos pagrindas. Ir tie, kurie vertina gerą muziką, klauso būtent roko.

Norėdamas groti roko muziką, privalai būti geras instrumentalistas arba vokalistas. Tam reikia ir profesionalumo, ir muzikinių duomenų. O svarbiausia – turi būti tikras.

Tikimės, jog „Farm on Fire“ rinksis publika, kuri vertina gerą muziką ir nori gerai praleisti laiką. Pabūti, pabendrauti, atsipalaiduoti. Turime mes ir gerbėjų. Tik šiandien jie jau ramūs, kuklūs, nesidrasko. O buvo ir kitokių laikų.

– Šiemet prieš festivalį Algirdo muzikos mokykloje organizuojate respublikinį Povilo Meškėlos vardo vokalistų konkursą, kurio finalininkai pasirodys „Farm on Fire“ scenoje. Papasakokite daugiau, kas gali dalyvauti konkurse ir kokie apdovanojimai laukia laimėtojų?

– Šis Vilniaus Algirdo muzikos mokykloje organizuojamas respublikinis Povilo Meškėlos vardo populiariosios muzikos konkursas skirtas jauniesiems talentams, norintiems parodyti savo gebėjimus ir išgirsti vertinimą iš profesionalų lūpų.

Aš noriu skatinti mokinių domėjimąsi populiariosios muzikos žanrais ir jų atlikimu bei suteikti galimybes populiariąją muziką interpretuoti įvairių muzikinių gebėjimų jaunimui – muzikos, meno, bendrojo ugdymo mokyklų, kolegijų ir konservatorijų solistams, ansambliams.

Jaunam žmogui dalyvauti tokioje, galima sakyti, prestižinėje scenoje – didžiulė dovana. Ir net, jei kas nors neišeis ar nepavyks, nieko tokio. Kas neklysta, tas nežino, kas yra tikra.

Tikiu, kad dirbdami su tokiais žmonėmis, kaip Nielsas Peteris Pretzmannas ir Dovydas Laukys, mes po truputėlį, mažais žingsneliais šį konkursą padarysime ir prestižinį, ir tradicinį.

Norinčiųjų dalyvauti tikrai daug, gabių vaikų taip pat yra, reikia tik juos paskatinti. Tikiu, kad rezultatą tikrai turėsime. Svarbiausia – neskubėti. Mano tikslas, kad konkurse dalyvaujantys vaikai pasirodytų didžiulėje festivalio scenoje. Scenoje, kurioje groja tokie atlikėjai kaip Česlovas Gabalis, Vladas Kovaliovas, Marijonas Mikutavičius, Andrius Mamontovas.

– Kas jums, kaip muzikinio skonio ugdytojui, mokytojui, kuris formuoja jaunų žmonių supratimą apie muziką, rengia juos konkursams, kelia didžiausią nerimą?

– Visi patys mato, kokia šiandien yra muzikos kokybė. Kai mes su grupe pradėjome groti, neturėjome nieko, todėl lygiavomės į pačius geriausius. Iš jų mokėmės ir stengėmės palaikyti tokį pat muzikinį lygį.

Šiandien kūrybiškos, rimtos muzikos liko labai nedaug. Gera muzika šiandien nišinė. Tikrai neburnoju ir nesiskundžiu. Visko turi būti, bet mūsų šalis labai maža. Vien dėl to turime palaikyti kokybę. Mokyti vaikus atskirti ir suprasti, kas yra gera muzika.

Ir kai radijo stočių atstovai sako, kad negali groti muzikos, nes tai – „neformatas“, o leidžia tokį „formatą“, dėl kurio net žandikaulį surakina iš gėdos… Aišku, turi būti visko. Tačiau svarbu, kad žmonės galėtų rinktis. Todėl, mano nuomone, radijo stotys privalo transliuoti gerą, kokybišką muzika. Juk jos klauso šeimos, vaikai. Pasikartosiu: esame labai maži, todėl privalome išlaikyti kokybę.

– Sakykite, ką Jums reiškia Joninės ir kodėl sakote, kad privalome jas švęsti?

– Visų pirma, labai svarbu, kad švenčiant Jonines yra išlaikomos tradicijos. Jas kūrė žmonės, kurie galvojo apie ateitį, apie mus, gyvensiančius po šimto metų… Todėl reikia tai gerbti ir išlaikyti. Antras dalykas, dėl kurio man svarbios Joninės, yra tas, kad tą dieną yra mano mamos gimtadienis.

Gaila, pasveikinti jau neturiu galimybės. Tėvai žuvo, kai man buvo aštuoniolika metų. Likau vienas vos sulaukęs pilnametystės. Gyvenau laisvas – pats vienas perėjau per visą gyvenimo liūną.

Išgyvenau visko – ir rokenrolo laikus, ir populiarumo viršūnes, ir visiško nepopuliarumo dienas, kai staiga tapome neformatu. Tikiu, kad visi privalome nešti atsakomybę už tai, ką darome, kuriame ir transliuojame. Nes mes formuojame savo šalies ateitį – vaikų vertybes, tradicijas, muzikinį skonį. Puikiai žinau, kad privalau daryti tai, ką darau. Nes jaučiu didžiulę atsakomybę.