Įrašus apie šią situaciją ji paviešino socialiniame tinkle Facebook, jais leido pasidalinti ir su naujienų portalo tv3.lt skaitytojais.
Parodė augintinį
Ten ji neslėpė apmaudo dėl direktoriaus poelgio ir pasisakymų apie šunį. Moteris rėžė:
„Vis galvoju, kas turi dėtis žmogaus sieloje, kad jam šitaip trukdytų pasaulis. Kad jis agresyviai matuotųsi savo svarba su kitu: gyvūnu, vaiku, ukrainiečiu, dar kažkuo.
Kodėl kodėl kodėl jam galima, o man ne?! Kodėl ginate šunų teises, ginkite mano! Kodėl jūsų vaikas laksto, aš noriu, kad miestas veiktų tik pagal mane, o man dabar reikia viešoje kavinėje dirbti! Kodėl aukojate ukrainiečiams, duokit man ką nors nemokamai!
Tokiais momentais suprantu, kad tai ko gero savivertės reikalai. Kad suaugę žmonės elgiasi kaip didžiausi infantilai, vaikai, tiesiog užsispyrusiai tampydami lūpas.
Jūs galite neauginti šuns. Galite nepriglausti katės. Galite neaukoti Ukrainai. Galite neturėti vaikų ir rinktis vietas, kur jie nepageidaujami. Ir jei su tuo jaučiatės gerai ir ramiai – tai gyvenkite sau laimingi. Kuo daugiau laimingų žmonių! Tačiau į ką jūs neturite teisės – tai į visuomenę be vaikų, be gyvūnų, be pilietiškumo.
Kalbant apie gyvūnus, mes turime prieš juos pareigą. Nuo tada, kai prisijaukinome. Jūs pavydite gelbėjamam šuniui ar karvei? Esate tiesiog blogas žmogus. Ne tik neprisiimate atsakomybės už tai, kad būtent žmogaus dėka jie apskritai nuo mūsų priklausomi. Didelė dalis gyvūnų žmonių yra sąmoningai padauginti, atėję čia tiesiogiai dėl žmogaus. Mano šuo yra numirti išmestas vargelis. Mano rūpestis nėra „mamyte, aš labai noriu šuniuko“. Tai yra kažkieno kito apsidirbimo tvarkymas. Kai gatvėje prišiukšlinta, galite svetimos šiukšlės nepakelti. Bet jei greta numetate dar ir savo arba trukdote jas surinkti, na tai kas jūs per ypata?
Jūs pavydite ukrainiečiui siunčiamos pagalbos? Taip, jūs blogas žmogus. Neįleidžiate kito žmogaus į priedangą, nagais į save putodamas „susirask savo“? Taip, jūs blogas žmogus.
Gerumas nėra selektyvus: jei savyje jo turi, nelaimės akivaizdoje turi jo visiems. O jei esi ožiuotas gnyda, tai puikiai pasimato elgesyje su silpnesniais, kai jie lengviau pažeidžiami. Aš neapsimetinėsiu, kad tokiu būti yra nieko tokio, kad tik jų neįžeisčiau. Ne – jei esate tokie, prašom, įsižeidinėkite kiek norite. Jei neturite jautrumo silpnesniam, ar ne ironiška jo tiek daug reikalauti sau.“
F. M. Leščiauskaitė taip pat pasidalijo ir savo augintinio nuotrauką, prie jos šmaikščiai rašydama:
„Fausta Marija Leščiauskaitė ir jos labai didelis šuo.“
Išklojo, ką patyrė oro pavojaus metu
Naujienų portalas tv3.lt primena, kad vakar moteris susidūrė su akibrokštu, kai atvyko į priedangą minėtoje gimnazijoje. Ji savo patirtimi dalijosi socialiniame tinkle Facebook:
„Bijau rašyti tai, ką netrukus perskaitysite, nes man ši istorija atrodo tokia neįtikima, kad gal niekas ir nepatikės. Kita vertus, noriu parašyti: ne iš keršto, o nes galimai tai yra būdas paremontuoti tai, kas ateityje gali išgelbėti gyvybę.
Ramiai sau kepiau daržovių blynelius naujoje nerūdijančio plieno keptuvėje ir džiaugiausi, kad iš pirmo karto nieko neprisvilinau. Sėkmė! Išskyrus, kad tuo metu, kaip ir visi, gavau pranešimą eiti į priedangą.
Greitai susiruošėme ir išėjome į artimiausią: priešais esančią Vilniaus Simono Konarskio gimnaziją. Mūsų kaimynystėje ji vadinama tiesiog lenkų mokykla. Pakeliui dar prisijungė kaimynė, nešina katyte dėžutėje.
Einant pro duris iššoko mokyklos direktorius Valerijus Jaglinski ir pareiškė, kad mūsų neįleis: nėra jums vietos. Būčiau apsisukus ir nuėjus verkdama, bet mano vyras pasakė, kad su mažamečiu vaiku jie mus privalo įleisti, direktorius pavartė akis ir pasitraukė. Tada pradėjo šaukti, kad su šunimi neįleis. Pasakėme, kad laikysime jį ant rankų.
Įsikūrėme rūsyje, kur direktorius iš mūsų tyčiojosi, fotografavo, nuskambėjo tokios frazės, kaip „ar mes čia dabar turime rizikuoti dėl jūsų mažametės“. Grasino kviesti policiją, į ką mes atsakėme teigiamai: tokioje situacijoje tikrai būtų buvę geriau. Pažymiu, kad mes nebuvome konfliktiški. Kaimynė apskritai tylėjo apsikabinusi katę, šunį laikėme po kėde, laikydami jam snukutį (nors jis apskritai nei judėjo, nei rodė kokią agresiją). Vienintelis mūsų konfliktiškumas buvo tas, kad atsisakėme išeiti.
Direktoriui ypač nepatiko, kad mes su šunimi. Bet mes laikėmės bendros rekomendacijos, kuri buvo apsisaugoti ir apsaugoti senolius, vaikus bei gyvūnus. Mūsų klaida, kad skubėdami nepaėmėme antsnukio, bet teoriškai mūsų šuniui pagal veislę ar kitus kriterijus jis neprivalomas. Jis buvo su pavadžiu, ant rankų arba po kėde tarp kojų, papildomai jį laikant ranka ir laikant jo snukutį (nors ženklų, kad jis galėtų ką nors pulti nebuvo, juolab, kad nieko ir aplinkui nebuvo, tik besidraskantis direktorius, kuris tikrai kandžiojasi baisiau už šunį).
Mes nebuvome vieninteliai direktoriaus taikiniai: jis blaškydamasis rėkė ir ant kažkokių žmonių (spėju, kad darbuotojai, mes nematėme, tai vyko už sienos, bet durys buvo praviros), taip pat (lygtais) kalbėdamas telefonu: kurv*, nach*i, ble*, debi*ai. Turiu pridėti, kad kiti mokyklos darbuotojai su kuriais susidūrėme, buvo labai malonūs ir rūpestingi. Pasiūlė vandens, užsikloti vaikui. Ūkvedžiai (tikriausiai) ramino, atnešė kėdžių. Tokioje situacijoje nesitikėtum, bet jie buvo labai labai šilti. Taigi, problema tik direktoriuje, kuris vėliau, kaip suprantu, net duris užrakino, kad kiti neateitų.
Vietos buvo. Pakankamai erdvioje rūsio patalpoje sėdėjome vieni su kaimyne. Galėjom atsigulti, apsiversti kūliais, pašokti, jei būtų noro. Dabar už 150 000 Vilniaus centre parduodami studio tipo butai kartais būna mažesni. O dar buvo ir kitų patalpų, kurios stovėjo tuščios.
Išėję prie namų sutikom rūkančius kaimynus. Sakė, jų į mokyklą neįleido. Jauni vyrai, kokie tikriausiai gintų mus karo atveju. Rankos dreba dar dabar. Ne tiek dėl dronų, kiek dėl suvokimo, kad kitąkart tai gali kainuoti gyvybę. Nes vienas kvailys taip sugalvojus. Dabar buvau su vyru, kuris apgynė mane, vaiką, šunį, kaimynę ir jos katę. O jei vyras bus darbe?
Toji mokykla, kaip suprantu, veikia kaip biudžetinė įstaiga, priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. Taigi, yra išlaikoma ir mano bei jūsų mokesčių mokėtojų pinigais. Bet ne tai svarbu. Svarbu, kas būsime vienas kitam, jei karas priartės dar labiau. Sistemos gali klysti, bet kai žmonės neturi širdies, pasekmės daug baisesnės. Nes būtent žmonės karo metais vieni kitus gelbėjo tada, kai atrodė, kad nėra vilties. Gelbėjo arba žudė. Pražudė.
Suprantu, kad jei pasitaikys kitas toks atvejis, bijosiu ten eiti. Ir ko gero liksiu namie, kurie nėra labai pritaikyti, arba ieškosiu kitos slėptuvės. Bet taip neturėtų būti. Esant tokiam pavojui net ir degtukų dėžutėje turi susispaudus tilpti kiekvienas tavo sutiktas praeivis. Tai yra žmogiškumas.
Portalai – galite šitą tekstą imti be atsiklausimo, tik prašau būti jautriems mano šeimos atžvilgiu. Suprantu, kad viešindama galimai statau ją į situaciją, kai mus įtarinės, šaipysis, bandys atkeršyti. Kaimynų, kurie liudijo situaciją arba nebuvo įleisti kontaktus galėčiau surasti, jei būtų poreikis“, – socialiniame tinkle rašė F. M. Leščiauskaitė.
Direktoriaus atsakas
Vėliau komentarą pateikė ir Vilniaus Simono Konarskio mokyklos direktorius Valerijus Jaglinski:
„Vilniaus Simono Konarskio gimnazijoje yra priedanga, kurioje pagal pajėgumą telpa 287 žmonės. Pamokų metu pastate būna daugiau nei dvigubai tiek žmonių, todėl visi patekti į priedangą galimybės neturi. Šiuo metu vyksta priedangos remontas, kuris dar labiau sumažina jos pajėgumą. Po raudono pavojaus signalo priėmėme sprendimą, kad priedangoje pirmiausia glausis pradinių klasių mokiniai, o likusieji liks pirmame aukšte esančiose saugiose vietose.
Pradėjus rinktis aplinkiniams gyventojams, informavau, kad priedangoje vietų nėra, nebent jie galėtų pasilikti kartu su kitais mokiniais saugiose vietose pirmo aukšto koridoriuje. Komentaro autoriams pasakiau tą patį. Tuo metu nemačiau, kad ant rankų būtų mažas vaikas. Kai vyras pasakė, kad jie turi mažą vaiką, sutikau juos įleisti. Pamatęs didelį šunį be antsnukio, paprašiau arba uždėti antsnukį, arba išeiti iš mokyklos pastato.
Situacija ir taip buvo sudėtinga – vaikai buvo išsigandę, todėl papildomas dirgiklis, toks kaip didelis šuo be antsnukio, kėlė papildomų saugumo klausimų. Deja, šiuo metu neturime specialios vietos gyvūnams laikyti, tačiau apsvarstysime, galbūt ateityje tokią reikėtų įrengti. Pripažįstu, kad nufotografavau vyrą su šunimi, tačiau taip pasielgiau norėdamas turėti bent kažkokį įrodymą, jei būtų įvykęs incidentas. Jokių komentarų dėl vaiko nebuvo, tik dėl šuns – esu suinteresuotas užtikrinti mokinių saugumą. Necenzūrinė leksika nebuvo vartojama.“
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
P. S. Yra ir pitonus auginančių. Įdomu, kaip reaguotų, jei su pitonu į slėptuvę pas šuns teises ginančią ateitų? Juk irgi naminis gyvūnas...
