Tinklalaidėje „Pasikalbėkim“, kurią veda Renata Šakalytė, svečiavosi ypatingas svečias tiesiai iš Kėdainių – kunigas, teologas, Kėdainių policijos kapelionas ir oficialus egzorcistas Sigitas Bitkauskas.
Interviu metu dvasininkas atvirai pasidalijo savo dvasine kelione, atskleidė egzorcizmo apeigų užkulisius, prisiminė šiurpius asmeninės praktikos atvejus bei paaiškino, kaip atskirti piktosios dvasios apsėstą žmogų nuo kenčiančio dėl psichikos sutrikimų.
Netikėta egzorcisto kelio pradžia
Sigitas Bitkauskas nėra paprastas kunigas – jau 10 metų jis vykdo ypatingą ir itin atsakingą Vilkaviškio vyskupo jam patikėtą egzorcisto tarnystę. Tačiau kelias iki šių pareigų nebuvo lengvas, o pati pradžia pareikalavo didžiulio vidinio lūžio.
Dvasininkas pasakoja, kad po 14 metų tarnystės Kauno arkivyskupijoje jis perėjo į Vilkaviškio vyskupiją. Tuo metu jis išgyveno dvasinę krizę. Jo pusseserė, gydytoja, ilgą laiką ragino jį nuvykti į Medžiugorję (Bosnija ir Hercogovina) – vietą, garsėjančią Švč. Mergelės Marijos apsireiškimais ir dvasiniais atsivertimais.
Nors pradžioje kunigas vykti nenorėjo ir važiavo beveik per prievartą, ten patirtos rekolekcijos visiškai pakeitė jo požiūrį į kunigystę:
„Įvyko kažkoks lūžis. Ir paskui kažkaip kitaip pradėjau mąstyti apie kunigystę.“
Paskyrimas, baimė ir demonologijos trūkumas
Netrukus po dvasinio atgimimo atėjo momentas, kai vyskupijoje prireikė naujų egzorcistų, nes šios pagalbos poreikis visuomenėje buvo ir išlieka milžiniškas. Trys kunigai atsisakė šių pareigų, o vyskupas pasiūlė jas Sigitui. Pagal bažnytinę teisę ir kanonus, egzorcistu negali tapti bet kas – kandidatas turi atitikti griežtus kriterijus: turėti gerą išsilavinimą, dorą gyvenimą ir neturėti jokių problemų su kunigyste.
Kunigas Sigitas prisipažįsta, kad sulaukęs pasiūlymo labai išsigando, nes iš prigimties buvo baimingas žmogus:
„Aš iš tikrųjų buvau labai bailus. O čia tokia neaiški sritis. Aš, pavyzdžiui, bijau siaubo filmų. Aš po jų noriu filmuką žiūrėti. Man tai yra baisu.“
Nepaisant baimės, kunigas sutiko, nors vėliau pats savęs klausė, kodėl priėmė šį iššūkį. Padėtį sunkino tai, kad kunigų seminarijoje dvasininkai nebuvo ruošiami tokiai praktikai. Nors buvo dėstoma apie Dievą ir angelus, demonologijos – mokslo apie velnią ir piktąsias dvasias – tuo metu programoje nebuvo (šiais laikais klierikai šią discipliną jau turi).
Siekdami įgyti žinių, Lietuvos egzorcistai kasmet vykdavo į tarptautines konferencijas bei kursus Italijoje (Romoje) ir Lenkijoje (Čenstakavoje), kur mokėsi iš patyrusių kolegų ir analizavo realius atvejus.
Šiurpi pirmoji patirtis, apsėdimo simptomai ir magijos spąstai
Kunigas S. Bitkauskas iki smulkmenų prisimena savo pirmąją egzorcizmo apeigą. Pas jį pagalbos kreipėsi vyras, kurį atsiuntė patyręs egzorcistas, tuometinis Lietuvos egzorcistų asociacijos prezidentas kunigas Arnoldas Valkauskas. Kadangi pagalbos ieškantis žmogus buvo iš Sigito regiono (jis tuomet dirbo Ilguvoje), atsakomybė krito ant pradedančiojo egzorcisto pečių.
Pirmoji akistata su piktąja dvasia sukėlė didžiulį stresą:
„Atėjo žmogus su aiškiu apsėdimu ir aš nežinau, ką daryti. Nieko nežinau. Man prakaitas, aš visas šlapias. Aš galvojau, ką dabar daryti? Aš tiesiog neturėjau praktikos.“
Kunigas pasikvietė į pagalbą vieną pamaldų parapijietį ir kartu pradėjo skaityti egzorcizmus. Ši pirmoji kova už žmogaus sielos išlaisvinimą truko ištisus metus. Dvasininkas pabrėžia, kad egzorcisto darbas reikalauja didžiulio asmeninio pasiaukojimo: nuolatinės maldos, pasninko ir švento gyvenimo būdo.
Jei egzorcistas nėra dvasiškai budrus, velnias gali greitai suklupti ir jį patį – bažnyčios istorijoje yra buvę atvejų, kai egzorcistai dėl piktosios dvasios atakų netgi mesdavo kunigystę.
Kaip atpažinti tikrąjį apsėdimą?
Šiandien, turėdamas daugiau nei 10 metų patirtį, S. Bitkauskas naudoja griežtus klausimynus ir metodiką, leidžiančią atskirti dvasines problemas nuo psichikos sutrikimų. Apsėdimo priežastis, pasak dvasininko, visada yra nuodėmė. Jei žmogus pats savo laisva valia neatidaro durų velniui, apsėdimas neįvyksta. Tačiau duris piktajai dvasiai atveria sunkus nuodėmingas gyvenimas, o kartais – ir sąmoningas šėtono garbinimas, pavyzdžiui, satanistų bažnyčiose.
„Kartais vyksta nepaaiškinami dalykai, kuriuos vadiname manifestacijomis – veiksmai, kurie fiziškai negalėtų nutikti, bet jie įvyksta. Pavyzdžiui, patalpoje pasidaro šalta kaip ledas, nors iš tikrųjų radiatoriai veikia. Arba kokia nors moteriškė pradeda kalbėti kalba, kurios tikrai nemoka, tikrai nemoka. Prie to pripranti ir nebereaguoji“, – kalbėjo jis.
Egzorcistas išskiria kelis esminius manifestacijos (piktosios dvasios pasireiškimo) simptomus, kurie apeigų metu nepalieka abejonių:
- Fiziškai nepaaiškinami reiškiniai: Apeigų metu patalpoje gali staiga drastiškai nukristi oro temperatūra – pasidaro šalta kaip ledas, nors šildymas veikia kuo puikiausiai.
- Ksenoglosija (kalbėjimas nežinomomis kalbomis): Apsėstasis pradeda sklandžiai kalbėti ta kalba, kurios realiame gyvenime niekada nesimokė ir tikrai nemoka.
- Suicidinės mintys ir destrukcija: Pirmasis kunigo pacientas turėjo stiprų potraukį savižudybei ir parašė laišką A. Valkauskui, grasindamas pakelti prieš save ranką, jei jam nebus padėta.
Juodosios magijos gniaužtai
Analizuodamas savo pirmąjį atvejį, S. Bitkauskas ilgai nesuprato, kodėl žmogui palengvėja tik laikinai, o pilnas išlaisvinimas neįvyksta. Paslaptis paaiškėjo tik tada, kai vyras išdrįso atskleisti tiesą:
„Vieną kartą jis man atskleidė kortas. Sako: Žinai, kunige... <...> man liepė tokia būrėja... Jis atskleidė labai svarbų dalyką – su juodąja magija. Sako, man būrėja liepė nukirpt plaukus, kažką padaryt, nunešti į kapus, po kažkokiu kapu pakasti... Čia yra ryšys tarp velnio. Juodoji magija yra labai baisu.“
Dvasininkas pabrėžia: kol žmogus neišpažįsta savo santykio su okultizmu ir juodąja magija, jokie egzorcizmai nepadeda pajudėti į priekį. Tik po šio atviro prisipažinimo ir specialių lotyniškų maldų bei ritualų taikymo jauną vyrą, kuriam nebuvo nė 30 metų, pavyko galutinai išlaisvinti. Prieš kreipdamasis į egzorcistus, šis jaunuolis buvo apėjęs visus gydytojus, tačiau psichiatrai jį pripažino visiškai sveiku.
Kunigas pasidalijo ir kitu sukrėtusiu atveju apie 15–16 metų mergaitę, kuri gulėjo psichiatrijos ligoninėje su sustiprinta priežiūra, nes nuolat bandė nusižudyti.
Jos tėvai, praradę viltį, atvyko pas kunigą Sigitą į Ilguvą. Nuvykus į kliniką, gydytojai skeptiškai sutiko dvasininką, sakydami: „Na tai ką, čia nėra jokių dvasinių dalykų, čia gryna šizofrenija“.
Visgi, kunigui pradėjus melstis, mergaitės elgesys ir reakcijos parodė, kad už šios ligos fasado slypėjo kur kas tamsesnė jėga.
Bendradarbiavimas su psichiatrija ir egzorcisto kasdienybė
Sigitas Bitkauskas akcentuoja, kad egzorcistai jokiu būdu neatmeta medicinos mokslo. Priešingai – didžioji dalis besikreipiančiųjų iš tiesų kenčia ne nuo dvasinių problemų, o nuo psichikos ligų.
„Labai daug yra tarp to ir ligonių, kuriems reikia pas psichiatrą kreiptis. Nors žmonės dažniausiai net nepripažįsta tų dalykų, jie galvoja: Ne, ne, čia aš sveikas. Bet sakau: Tu nueik, pasitikrink, ir yra psichiatrai, kurie padeda šitoj srity.“
Kunigas glaudžiai bendradarbiauja su gydytojais. Jei gydytojas po tyrimų patvirtina, kad pacientas yra psichiškai sveikas, tuomet byla grąžinama egzorcistui. Tačiau dvasininkas perspėja, kad negalima siųsti žmogaus pas bet kokį psichiatrą – netikintis ar tam tikrų specifinių mokyklų atstovas nematys dvasinės dimensijos.
Remdamasis Biblija, kur aprašyti Jėzaus išgydyti žmonės, S. Bitkauskas primena, kad psichinė liga ir apsėdimas kartais gali egzistuoti kartu arba viena kitą maskuoti.
Užsienio šalyse, pavyzdžiui, Italijoje ar Ispanijoje, egzistuoja puiki praktika – egzorcistai niekada neskaito maldų be komandoje dalyvaujančio psichiatro. Lietuvoje šios sistemos dar nėra – egzorcistai apeigas atlieka patys su savo maldos grupe, nors kapelionas pripažįsta, kad gydytojo dalyvavimas būtų didelis privalumas.
Griežta tarnystės etika
Šiandien kunigas Sigitas Bitkauskas toliau tęsia savo misiją, nors dėl didelio užimtumo masinių seansų neorganizuoja. Pagalbos kreipiasi ne tik vietiniai – skambučiai plaukia iš Airijos, Danijos ir kitų šalių, kur išvykę lietuviai susiduria su dvasinėmis problemomis.
Egzorcistas griežtai pabrėžia vieną taisyklę – ši tarnystė yra visiškai nemokama:
„Jeigu juos visus priimtum, iš to neišgyventumei, nes egzorcistas neima jokios aukos ir neturi teisės už nieką imti pinigų. Dabar stengiuosi padėti tiems, kam to labiausiai reikia.“
Nors šis darbas reikalauja milžiniškų dvasinių ir fizinių jėgų, kunigas Sigitas Bitkauskas išlieka ištikimas savo pašaukimui – padėti tiems, kurie atsidūrė didžiausioje tamsybėje, ir sugrąžinti juos į Dievo šviesą.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
