„Aš nesu koks vadas ar lyderis, kuris vaikinus veda su aureole ir fakelais per žydinčias pievas. Tik stengiuosi suteikti jiems sąlygas ir parodyti, kad yra kitos vertybės, kurių nebegali apeiti“, - sakė pirmojo Vakarų Lietuvoje, Vyžių kaime, įkurto reabilitacijos centro „Gabrielius“ vadovas kunigas Romualdas Liachavičius.
„Tai paprastas Dievo žmogus, žinantis savo gyvenimo tikslą, atrama, visada suteikiantis paguodą, artimas, nesibaidantis sergančių ir palūžusių, nesišlykštintis mumis, kaip kiti. Jo gera valia mes jaučiamės komanda, einantys į šventėjimą“, - sakė vyrai, šiuo metu statantys Jurbarko evangelikų liuteronų bažnyčią.
Vienas vaikinukas tyliai pridūrė: „Jeigu ne Romas, aš dabar būčiau už grotų...“
„Gabrieliaus“ valdose - gyvulių ūkis, pirtis, sporto salė ir savo jėgomis suremontuoti gyvenamieji kambariukai šešiolikai gyventojų (dabar jų yra devynetas). Vyrai savo iniciatyva nušienavo laukus, sutvarkė kaimo kapinaites.
Kunigas sakė, kad centro vyrams reikia meilės ir šilumos, namų ir šeimos pajautimo, todėl Kalėdoms pasikviesią į Vyžius savo artimuosius.
Kaip pajutote pašaukimą būti kunigu?
Iš tikrųjų norėjau būti apaštalaujantis vienuolis, einantis į žmones kalbėtis apie jų išgyvenimus, gyvenimo prasmę. Kai įstojau į Kretingos pranciškonų vienuolyną, Tėvas Astijus mus, keletą naujokų, pasiuntė studijuoti į Kunigų seminariją.
Ar teologijos mokslų nepakako pažinti žmones, kad baigėte ir psichologijos studijas?
Yra riba, skirianti psichologinius ir dvasinius dalykus. Dvasingumas plaukia iš pačios humanistinės žmogaus prigimties, kai norisi daryti gera, bendrauti, būti laimingu ir kad kiti tokie būtų. Bet čia slypi paradoksas: norėdamas daryti gera, prisidarai problemų. Juk ir sakoma, kad gerais norais pragaras grįstas... Pervargsti, erziniesi, netenki vilties. O dvasingumas, kylantis iš Dievo, yra kitoks. Jis yra kaip pamatas moralei, asmenybės brandai, vertybėms. Sąžinę gali išlavinti, o dvasingumą gauname kaip dovaną.
Vienas iš centro gyventojų įkūrė Sibiro haskių veislyną, tačiau šiuos padarus vedžioja ir myli visi čia gyvenantys vyrai.
Jaunas kunigas pasakojo, kaip nelengva buvo ryžtis įšventinimui į kunigus.
Prisimenu, įšventinimas turėjo vykti katedroje, Vilkaviškio bažnyčioje, o aš, paskutinę akimirką pajutęs didžiulį vidinį pasipriešinimą, pabėgau. Bet po keleto mėnesių vykusio pokalbio su vyskupu ryžausi šiam žingsniui. Kai tari priesaiką, prisiimi įsipareigojimus. Tai didžiulis dvasinis virsmas ir jaudulys. Labai sąmoningai tuos dalykus turi priimti. O pati kunigystės samprata atėjo tik po kurio laiko. Man artimiau aiškinti žmonėms, kad yra laimingesnis pasaulis už šį.
Perėjote į evangelikų liuteronų tikėjimą, nes pamilote moterį ir norėjote turėti vaikų?
Ne, - juokiasi. - Tai buvo ilgai trukęs lūžis, treji metai depresijos, svarstymų, mąstymo. Tai buvo daugiau bažnytinės problemos. Būtent tada studijavau psichologiją, o vyskupas Mindaugas Sabutis sutiko mane priimti į evangelikų kunigus.
Kodėl nusprendėte dirbti su visuomenės atstumtaisiais, priklausomais nuo narkotikų, su kuriais buvimą kartu nelengva ištverti? Juk galėjote atlaikęs pamaldas mėgautis namų jaukumu ir šeima.
Manau, kad savaip skriaudžiu žmoną. Ji talkininkauja Išganymo armijai, yra Būtingės parapijos vargonininkė.
Centro įkūrimo idėja kilo man dirbant psichologu Klaipėdos priklausomybės ligų centre. Norėjosi padaryti kažką kitaip, nes visuose centruose - labai griežta disciplina, nėra resocializacijos proceso. Norėjosi vyrams duoti daugiau valios, savivaldą, kad patys viską organizuotų, o vėliau galėtų kurti tokį savo gyvenimą, koks jiems mielas. Antai Renaldas turi savo Sibiro haskių veisyklą, Dainius prižiūri karvutę, triušius ir vištas, ketina užsiimti avininkyste, žodžiu - būsimas ūkininkas. Trečias yra puikus autošaltkalvis. Kitas - talentingas dailininkas, galintis tapyti bažnyčių freskas. Dar kiti vyrai galėtų po metų reabilitacijos čia įkurti savo statybos įmonę.
„Geri žmonės padovanojo mums karvutę Milkę. Koks šokas man buvo, kai reikėjo išmokti ją melžti“, - sakė reabilitacijos centro ūkiu besirūpinantis Dainius (kairėje).
Sunku įsivaizduoti, kaip gali keltis žmogus, metų metus gyvenęs palaidai, vogęs, nepaisęs kitų. Jums tenka išravėti tuos įpročius?
Tai jiems yra nuolatinė kova, nes priklausomybės liga nepagydoma, tik sustabdoma. Jeigu tik žmogus bent kartą pavartos narkotikus, vėl įvyks nenumaldomas atkrytis. Iki pradėję ristis žemyn, šie žmonės turėjo savo poreikius ir gebėjimus, asmenybinę struktūrą, o kai tampa priklausomi, keičiasi mąstymas, vertybės. Degraduoti netrunka, bet prisikelti iš lėto įmanoma, įmanoma atstatyti tą vidinę katedrą. Kažkoks asmenybės šešėlis lieka, net jeigu nevartoja kvaišalų ir dešimtį metų, tačiau žmogus jau gali gyventi visavertį gyvenimą.
Daugelis žmonių tuos nupuolusius, kurie savęs negerbia, atstumia ir niekina... Iš kur jumyse radosi pagarba jiems, „teisingas“ gailestis?
Nežinau... Darbas priklausomybės ligų centre man buvo be galo įdomus tuo, kad matydavau žmonių virsmą. Matydavau, kaip ieško atsakymų, kaip atradimai daro įtaką jų gyvenimui. Tai leido suprasti, kad yra šansas. Supratau, kad jie nėra blogi žmonės, tiesiog turi nevartoti.
Kodėl atsitinka, kad žmogus nupuola? Ieškodamas atsakymo, priėjau prie vienintelio paaiškinimo: tai yra tabu peržengimas. Sakai: „Nevalgyk rojaus vaisiaus“, o žmogus draudimų nepaiso.
Ar klausydamasis skaudžių išpažinčių nesusergate depresija?
Ne, nes tai yra jų gyvenimas, dėl kurio man pasidaro šiek tiek liūdna. Psichologo uždavinys yra nesusirgti svetimom ligom, nes iš esmės tai yra priklausomybės ženklas. Pas mus yra per 70 procentų žmonių su priklausomos asmenybės bruožais. Darau viską, kad jie nebūtų ir nuo manęs priklausomi. Jie greičiau yra prisirišę prie šios vietos - tai yra jų namai, patys juos kuria.
Ką gaunate sau?
Matydamas jų gyvenimą, visas nuodėmes, vagystes, sielų aižėjimą, aš matau, kaip mane Dievas myli. Jie keičia gyvenimus, tad matau, kad savąjį irgi tikrai galiu keisti.
Ar nekyla pagunda viską mesti?
Buvo minčių uždaryti centrą. Priklausomybę turintys žmonės ieško lengvatų, išimčių, manipuliuoja, buvo prasidėjusi gal ne palaida bala, bet per didelės malonės laikas. Per daug galimybių atsirado, su kuriomis nebesusitvarkė. Sugriežtinom taisykles ir situacija stabilizavosi.
Ar nesikremtate, kad turite tik tiek globotinių, o Lietuvoje yra minios palūžusių žmonių, kurių neišgelbėsite?
Šita manija nesergu. Aš egoistas, svarbu bent jau save išgelbėti. Ir jeigu bent vienas iš čia esančių atsistos ant kojų, būsiu be galo laimingas, žinosiu, kad su Dievu įveikėme šitą prapultį. Visų tikrai nepakelsi.
Ivona ŽIEMYTĖ
