Balsuoti šio vakaro šokių kovose galės ne tik TV3 žiniasklaidos grupės žiūrovai, bet ir visi tie, kurie projektą stebės gyvai. Kiekvienoje dvikovų laidoje iš viso pamatysime 8 šokėjus, o į kitą projekto etapą kaskart pateks tik tie du, kurie surinks daugiausiai žiūrovų simpatijų.
Stefanijos, kuri kartu su dar 7 dalyviais dalyvaus šio vakaro dvikovose, pasiruošimas tikrai nebuvo toks, kaip kitų dalyvių. Nuo vienos scenos – tiesiai į kitą!
Dar vakar vakare Kauno valstybiniame muzikiniame teatre Stefanija šoko pagrindinį vaidmenį spektaklyje „Karmen“, kurio režisierė ir choreografė yra Anželika Cholina.
„Tai – labai atsakingas, bet kartu ir mylimas darbas, todėl labai tikiuosi, kad sekmadienį turėsiu pakankamai jėgų pasirodyti pilnu pajėgumu“, – išduoda ji.
Vienoje scenoje kartu su šeima
Stefanija nuo pat vaikystės daug laiko praleisdavo Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, kuriame jos tėtis Vladimiras Nosovas buvo baleto artistas, o mama dirbo baleto trupės inspektore.
„Teatras man nebuvo tik vieta – tai buvo gyvas pasaulis. Aš augau tarp repeticijų, muzikos garsų, šviesų, scenos užkulisių, dailės, kostiumų – visų menų šakų vienu metu“, – pasakoja ji.
O būdama 6-erių, ji ir pati pasuko į baletą. „Tai man siejasi su laiku, praleistu scenoje kartu su tėčiu. Vaikystėje Kauno valstybiniame muzikiniame teatre buvo pastatytas vaikiškas spektaklis
„Spragtukas“. Šiame spektaklyje aš šokau mažąją Mariją, o mano tėtis atliko krikštatėvio vaidmenį. Turėjome trumpą, bet labai jautrų duetą, ir man iki šiol tas jausmas – būti scenoje kartu su tėčiu – yra vienas šilčiausių ir brangiausių prisiminimų“, – atskleidžia ji.
Tiesa, vėliau galimybių pasirodyti vienoje scenoje su savo šeimos nariais Stefanijai pasitaikė ir daugiau: „Po vaikystės scenoje tai tęsėsi ir vėliau – jau per gatvės šokius, su broliais Julijumi ir Jokūbu. Ir šiandien dar turiu galimybę būti scenoje kartu su Jokūbu – šokame Anželikos Cholinos šokio teatre, spektakliuose „Jaunystė“, „Karmen“, „Dezdemona“. Man tai labai brangu – jausti, kad dar turime bendrą laiką scenoje.“
Viską pakeitusi trauma
Anot Stefanijos, baleto disciplina yra labai griežta, o su tuo ateina ir didelė fizinė bei psichologinė apkrova. Tačiau didžiausias iššūkis šokant baletą Stefanijai buvo ne kasdienis nuovargis, o viena konkreti trauma, kuri labai stipriai paveikė ne tik kūną, bet ir vidų.
Visa tai nutiko tuomet, kai Stefanija ruošė soliniam vaidmeniui spektaklyje „Žydrasis Dunojus“.
„Tai man buvo labai svarbus etapas. Tačiau vieno koncertinio pasirodymo metu patyriau rimtą traumą – plyšo kairės kojos čiurnos raiščiai. Išėjusi iš scenos tiesiog sukritau užkulisiuose – netrukus tapo aišku, kad į suplanuotą vaidmenį taip ir nebeišeisiu. Tai buvo mano pirmoji rimta trauma, ir tuo metu niekas nebuvo paruošęs, kaip su tuo tvarkytis“, – prisimena ji.
Sunku buvo ne tik fiziškai – Stefanija prisimena, kad dar sunkiau jautėsi psichologiškai.
„Aš labai palūžau. Net ir turint palaikančius žmones šalia – šeimą, artimuosius – viduje jautėsi didžiulė tuštuma ir baimė: o kas, jeigu šokis staiga dingsta? Būtent tada pirmą kartą rimtai suvokiau, kad turiu išmokti gyventi ir rūpintis savimi ne tik per šokį. Tai neįvyko greitai ir nebuvo lengva. Tiesą sakant, ir šiandien vis dar mokausi balanso – kaip paskirstyti jėgas, kaip leisti sau ilsėtis, kaip neiti per skausmą vien dėl įpročio ar baimės sustoti. Ši trauma tapo labai skaudžia, bet svarbia pamoka. Ji mane išmokė, kad poilsis nėra silpnumas, o būtina sąlyga atsigauti – tiek fiziškai, tiek psichologiškai“, – teigia ji.
Gatvės šokiai kartu su broliais
Gatvės šokiai Stefanijos gyvenime atsirado kiek vėliau – tuo metu, kai ji labai aiškiai pajuto poreikį judėjimo laisvei.
„Po ilgo baleto ir struktūruotos disciplinos etapo, man reikėjo erdvės, kurioje galėčiau reaguoti į muziką be iš anksto nustatytų taisyklių, būti „čia ir dabar“, improvizuoti ir klysti be baimės“, – prisimena Stefanija.
Į gatvės šokius tuo metu jau buvo panirę Stefanijos broliai, tad netrukus prie jų prisijungė ir ji. „Tai buvo visiškai kitokia patirtis – be griežtos disciplinos, su daug laisvės, savarankiškumo ir gyvo buvimo. Man to labai reikėjo. Tai buvo ne pabėgimas, o augimas. Žinoma, buvo visko – klaidų, jaunatviško maksimalizmo, chaoso – bet šiandien suprantu, kad visi tie etapai mane suformavo tokią, kokia esu dabar“, – sako Stefanija.
Tuo metu ji tapo ir „In*Beat“ komandos, kurioje buvo vienintelė mergina, dalimi: „Aš buvau jauniausia ir vienintelė mergina, todėl tai buvo stipri mokykla – ne tik šokio, bet ir charakterio.“
Toks Stefanijos pasirinkimas nustebino artimuosius, kadangi baletas ir gatvės šokiai atrodė kaip du visiškai skirtingi, nė nesuderinami pasauliai.
„Daliai žmonių tai kėlė klausimų: kam to reikia, jei jau esi balete? Tačiau svarbiausia, kad artimiausi žmonės matė ne patį stilių, o mane. Jie matė, kad gatvės šokyje aš atgyju, tampu drąsesnė, laisvesnė, labiau savimi. Šiandien jaučiu, kad tas pasirinkimas nieko neatėmė. Priešingai, jis praplėtė mano kūrybinį lauką ir leido man būti tuo, kuo esu dabar“, – įsitikinusi ji.
Teatre – nuo elegantiško valso iki zombių miuziklo
O šiandien Stefanija – Kauno valstybinio muzikinio teatro baleto trupės artistė. Tai reiškia, kad jos darbas scenoje neapsiriboja vien šokiu – čia reikia vaidinti, reaguoti, dainuoti, improvizuoti, prisitaikyti prie skirtingų situacijų, o kartais ir ištarti tekstą.
„Teatro repertuaras labai įvairus – vieną vakarą gali šokti elegantišką valsą, kitą – atlikti vaidmenį zombių miuzikle „Adamsų šeimynėlė“. Todėl čia svarbiausia ne vien konkretus stilius, bet ir gebėjimas greitai persijungti, prisitaikyti ir būti scenoje gyvam personažui, ne tik atlikti judesius. Būtent ši įvairovė ir daro muzikinį teatrą man labai įdomia erdve – čia šokis susietas su istorija, vaidmeniu ir emocija“, – sako Stefanija.
Tačiau Stefanija neapsiriboja vien tik teatru. Ji taip pat kuria ir autorinius projektus, performansus, ieško tarpdisciplininių formų, kurios jungtų judesį, vaizdą, muziką.
„Nenoriu, kad mano savivertė būtų susieta tik su scena ar fizinėmis galimybėmis. Todėl ieškau balanso – tarp teatro, asmeninių idėjų, kūrybos ir gyvenimo už jos ribų. Šokis man yra kalba, bet gyvenimas niekada nebuvo viena kalba“, – sako ji.
Dalyvauti šokių kovose „Red Bull Dance Your Style“ Stefanija pasakoja nusprendusi dėl to, kad paskutinius 10 metų jos kasdienybę labiau formavo teatras, struktūra, atsakomybė ir repeticijų režimas.
„Šis projektas man tapo galimybe išlipti iš komforto zonos. Bet ne dėl adrenalino ar varžymosi – greičiau dėl noro patikrinti, kur šiandien esu kaip šokanti, reaguojanti, girdinti muziką asmenybė – be choreografijos, be saugių rėmų“, – teigia Stefanija.
Anot jos, kartu tai ir asmeninis iššūkis – po ilgos pertraukos grįžti į erdvę, kuri kadaise buvo jos kasdienybė: „Šiandien tai jau reikalauja drąsos. Ne įrodyti, o leisti sau būti netobulai, gyvai, jautriai. Šiame projekte man svarbiausia ne laimėti, o patirti.“
Stefanija teigia sąmoningai dvikovoms nesitreniruojanti – ji neklauso muzikos iš anksto, nesistengia „pagauti“ beat’o: „Noriu ateiti švaria galva ir leisti sau reaguoti čia ir dabar. Šiame projekte man svarbiausia padaryti sau šventę, kad po tiek metų vėl išdrįsau grįžti į gatvės šokio erdvę ir būti joje tokia, kokia esu dabar.“
„Red Bull Dance Your Style“ – sekmadieniais, 19.30 val. per TV3!
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
