Eglė Zubkauskaitė
Užbėgdami už akių ilgų apmąstymų pauzėms, apie ką mes kalbėsime, pasufleruosime atsakymą: šie žodžių deriniai – vienos seniausių moteriškų drabužių siuvimo bendrovių „Rožė“ kolekcijų pavadinimai. Už jų slepiasi ištisos istorijos, kuriose gyveno, dirbo, kūrė kelios kartos profesionalų, savo žinias ir fantaziją įkūnijančių per audeklą.
Viskas prasidėjo nuo Vilniaus centre, Gedimino prospekte, vyresniems vilniečiams žinomame Literatų svetainės pastate, 1946 metais duris atvėrusios individualios siuvimo ateljė „Rožė“. Tiesa, tada tai buvo Stalino prospektas. Tik po gero dešimtmečio įmonė persikėlė prie dabartinių Seimo rūmų, į kitą Gedimino prospekto, kuris tuo metu buvo jau ne Stalino, o Lenino, dalį. Pamažu augant gamybai, darbuotojų skaičiui įmonė pradėjo kurti savo vardo kolekcijas, įdiegė masinę gamybą, įrengė parduotuvę Gedimino prospekte. 1964 metais įregistruotas pirmasis „Rožės“ prekių ženklas. Jį mes žinome iki šiol, nors būta istorinių pokyčių ir mados tendencijų kaitos. Kaip bendrovei pavyko to pasiekti?
„Rožė“ visuomet orientuojasi į klasikinę moterį ir sugeba suderinti ir kokybę, ir gyvą, nesenstantį stilių. Gal pamenate senuosius „Rožės“ modelius? O matėte dabartinius? Žaismingos palaidinės, romantiškos suknelės, nenuobodūs dalykiniai kostiumėliai... Smalsu pavartyti 1974 metų modelių knygą: maloniai nustebtumėte radę puikių kombinezonų modelių ar klasikinę suknutę, nepraradusią vertės ir aktualumo – be jų pastarosios vasaros buvo neįsivaizduojamos... Ne veltui „Rožės“ senbuviai mėgsta frazę: „Kas jums nauja, mums jau buvę ir žinoma.“
Tačiau nepaisant nekintamų bendrovės vertybių ir tikslų, laikui bėgant keitėsi gebėjimai ir technologijos. Nuo pat gyvavimo pradžių iki nepriklausomybės „Rožė“ buvo trikotažo siuvimo įmonė, o tekstilę prisijaukino dešimtojo dešimtmečio pradžioje, kai Lietuvą pasiekė užsienio prekių ženklai ir užsakovai.
Įmonė nuolat bendradarbiavo su puikiomis dizainerėmis Ninel Pasikova, Laima Miniotiene, Andra Brovkiene, Dalia Jurginiene, Ieva Ševiakovaite.
Pastarąjį dešimtmetį moteriškų drabužių kolekcijas „Rožei“ kuria dizainerė Jolanta Talaikytė. Ji interviu „Ievai“ prisipažino tiesiog užaugusi su šiuo prekių ženklu.
Minėjote, kad su „Rože“ susidūrėte dar vaikystėje...
Mano vaikystės namai – Žvėryne, arti senojo tilto, kuris vedė į Gedimino prospektą. Jo pradžioje buvo siuvimo salonas ,,Rožė“. Anuomet į jį patekti svajojo kiekviena save gerbianti moteris. Taigi mama vieną po kito siūdinosi trikotažo kostiumėlius ir sukneles, o aš, stebėdama, kaip dažnai ji puošiasi ,,Rožės“ gaminiais, jau tada žinojau, kas yra patogus trikotažas ir puiki išskirtinė peltakiavimo, būdingo tik ,,Rožei“, apdaila. Beje, mamai modeliukus piešiau jau tuomet. Gaminių kokybė taip pat pateisino moterų lūkesčius, nes mamos spintoje gerai prižiūrėtų trikotažo švarkelių ir suknelių rasčiau ir dabar – net po 30 metų! Šiandien tai sunkiai suvokiama, kai mada tapo taip greitai vartojama. Taip yra todėl, kad ,,Rožė“ nesivaiko vienadienės sėkmės ir saugo gerą savo vardą. Čia vis dar svarbi kokybė, patogumas, orientuojamasi į šiuolaikiškus, madingus, bet patvarius ir natūralius audinius.
1998 (nuotr. Organizatorių)
O kaip pradėjote dirbti „Rožėje“?
Bendradarbiauti su ,,Rože“ pradėjau po sėkmingos kolekcijos ,,Sniego jausmas“ trikotažo įmonei ,,Vilija“, kuri buvo pristatyta ,,Lietuviškose madose“ prieš gerus trylika metų. Tuometinė direktorė Nadežda Filipova pasikvietė pokalbio į šalia naujai įsikūrusią ,,Rožę“ ir pasiūlė sukurti kolekciją pilnoms vyresnėms moterims. Tai buvo trikotažo ir siūtinių gaminių kolekcija, kuri buvo pristatyta „Litexpo“ tarptautinėje parodoje ,,Baltijos tekstilė ir oda“. Tada šios parodinės mugės buvo populiarios, gausiai lankomos, gaminiai išperkami čia pat, dar nepatekę į parduotuves. Kolekcijų modeliai buvo mėgstami, sodrios vyšnių, baklažanų ir mėlynos spalvų paletės. Tačiau apkūnių moterų figūros labai skirtingos, tam reikia individualaus dėmesio, todėl laikui bėgant šios linijos atsisakyta ir ,,Rožėje“ gimė nauja perspektyvi dalykinės moters vizija – žavios, veiklios, keliaujančios...
Ko gera, geriau nei kas kitas galėtumėte papasakoti, kaip kito klasikinis „Rožės“ kostiumėlis bėgant laikui.
Pirmieji ,,Rožės“ kostiumėliai, kaip minėjau, buvo siuvami iš trikotažo. Konstrukcijos nebuvo sudėtingos, o trikotažas turi gerą savybę pri glusti prie figūros net be ypatingų įsiuvų ar reljefų. Ne veltui garsioji Coco Chanel taip vertino džersį, t. y. trikotažą. Prieš šimtą metų ji sukėlė mados revoliuciją – išlaisvino moterį iš korseto ir mainais pasiūlė patogų, minkštą, universalų trikotažo kostiumėlį, gyvuojantį iki šių dienų visais įmanomais stilistiniais pavidalais. ,,Rožė“ pastarąjį dešimtmetį taip pat nenuobodžiavo: kostiumėliai, atsižvelgiant į sezoną ir mados tendencijas, kito nuo universalaus klasikinio, griežto militarinio, patogaus safario, ekstra sportiško iki subtiliai romantiško, ypatingo proginio-vakarinio stiliaus.
1999 (nuotr. Organizatorių)
Kaip parenkami audiniai?
Medžiagos ir audiniai renkami ne atsitiktinai, o atsižvelgiant į sezono, mados naujoves ir, aišku, vartotojo poreikius. Žiemai – minkšta vilna, pusvilnė, gabardinas, tvidas, naujos kartos geros kokybės poliesteris, ypač reikalingas keliaujančioms verslo klasės klientėms, taip pat velvetas, trikotažas, medvilnė, dažnai su elastanu. Vasarai – spalvingas linas, medvilnė su elastanu, plona vilnelė su šilku, batistas, šilkas, šifonas, plonas trikotažas. Šventėms – dvipusis žakardas, švytinti tafta, atlasinis šilkas, lengvutis šifonas ar ypatingas trikotažas. Audinių asortimentas gali būti įvairus, bet svarbiausias rodiklis – kokybė. Dabar audinius renkamės tiesiogiai iš gamintojų naujausių sezono kolekcijų, o kol nebuvo tekstilės atstovų Lietuvoje, patys važiuodavome į ,,Premier Vision“ tekstilės muges Paryžiuje ir klaidžiodavome painiais stendų labirintais, kol rasdavome mums tinkamų audinių.
Koks buvo pirmasis jūsų kostiumėlio modelis?
Skirtas pilnai vyresnei moteriai – klasikinio kirpimo, bet be apykaklės, su raidės V priekaklio linija, su keliomis figūrą skaidančiomis reljefo linijomis, kuriose slėpėsi patogios kišenės. Švarkeliai, kaip ir sijonai, buvo siūlomi kelių ilgių bei siluetų, kad būtų kuo didesnis pasirinkimas šioje amžiaus grupėje.
Per metus „Rožė“ sukuria dvi skirtingas pavasario ir vasaros bei rudens ir žiemos kolekcijas?
Tiesa. Ir kiekvienas ,,Rožės“ kolekcijos sezonas nepakartojamas! Kurdama vis stengiuosi rasti naujų mados spalvų ir nuotaikų. Kolekcijos tikrai labai skirtingos, bet jos turi savitą pastovaus dizainerio ir ilgamečių įmonės tradicijų braižą. Didžiuojuosi, kad jau gerą dešimtmetį sekasi puikiai bendrauti, kad malonu dirbti kolektyve, kad sutampa požiūris į mados verslą, kad dar galime vieni kitus pamokyti ir nustebinti, kad mus vertina klientai, kad sandėliuose nedūla gaminiai, kad esame žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų...
2003 (nuotr. Organizatorių)
Jeigu reikėtų išrinkti, koks savas sukurtas kostiumėlis brangiausias...
Na, jei apie kostiumėlį – brangus tas, kurį pakeitusi keletą štrichų gali pakartoti ir perkelti iš vienos kolekcijos į kitą, o jį vis perka, nes tai laiko tradicijų, meistrų ir dizainerio sukauptos patirties išdava. Malonu, kai darniai sugula į visumą dizainerio sumanymas, patogi konstrukcija, siuvėjo talentas, tinkamas audinys, gera kaina, įtaigi reklama, patraukli vitrina ir patenkinta pirkėja. Visos šios mados verslo grandys be galo svarbios, tad ir didžiuotis galiu tik tada, kai pavyksta viską suderinti. Bepigu kurti, kai galvoji tik apie vienetinį, išskirtinį modelį ir vieną vienintelę klientę, o manęs laukia daugelio specialistų pastabos ir ne vienos moters nuomonė...
2011 (nuotr. Organizatorių)
Kuo ypatingas „Rožės“ kostiumėlis?
,,Rožės“ kostiumėliai modernūs, patogūs, siūti iš kokybiškų audinių. Šie trys banginiai išlaiko mus nuolat kintančiame mados vandenyne. Na, dar galėčiau pridurti, kad jie, nors kurti pagal sezono tendencijas, yra šiek tiek ,,talaikytiški“ – lengvai liemenuoti, grakščių linijų, švelniai aštrių petukų, kartais lengvabūdiškai susiaučiami, būtinai jaukūs ir deramai papuošti – kartais dirželiu, kaspinu, ypatingomis kilpomis ar kokia kita dekoro razina.
„Rožė“ rengė ne tik Lietuvos moteris. Ko gera, reikėjo prisitaikyti prie skirtingų skonių? Gal skyrėsi gaminių spalvų gama?
Kiekvieną sezoną, kaip ir dera, spalvų gamą diktuoja mados tendencijos. Tačiau visuomet atsižvelgiame į regiono ypatumus, mėgstamas spalvas ar jų derinius. Buvo laikas, kai dalį kolekcijos siuvome užsienio rinkai – prancūzės gali būti spalvingos, bet joms svarbiausia pagrindiniai tradiciniai tamsūs tonai. Ukrainietėms patinka ryškios, blizgios, puošnios spalvų dermės... Skandinavėms būdingas santūrumas, laisvumas, šaltesni ir gilesni spalvų tonai. Latvės ir lietuvės – santūrios, bet be juodos, pilkos ir raudonos neįsivaizduoja savo garderobo. Taigi mūsų kolekcijose buvo įvairių spalvynų, bet tradiciškai išlieka juoda, balta, pilka, visi smėlio atspalviai ir raudona paletė. Visos kitos madingos to ar ano sezono spalvos – mėtų žalia, jūros gelmių mėlyna, sodri baklažanų, oranžinė, koralų rožinė, aukso geltona ar žaliųjų citrinų – atsiranda tik mažose detalėse, dekore, audinių raštuose ar atskiruose mažuose gaminiuose, papildančiuose kolekciją, – tai gali būti palaidinė, golfai, liemenės, šalikėliai ir panašiai.
Į kokius dalykus labiausiai kreipiate dėmesį kurdama naują kostiumėlio modelį?
Svarbiausia – pažinti klientą, žinoti jo poreikius ir lūkesčius. Tvirtai jaustis profesinėje aplinkoje: jausti mados pulsą, įvertinti naujas technologijas, žinoti audinių rinką, mokėti perteikti savo idėjas meistrams, numatyti galutinį rezultatą, sukurti kolekcijos nuotaiką, įtaigiai ją perteikti mados fotosesijoje... norėti puoštis pačios sukurtais modeliais. Man svarbu, kad mano eskizas, kurį pristatau profesionalų atrankai, būtų meniškas, įdomus, aiškus, kad ir po daugelio metų nupieštą modelį galima būtų atgaivinti ir prikelti naujam gyvenimui. Mada juk grįžta...
2012 (nuotr. Organizatorių)
Kokius pagrindinius kriterijus turi atitikti dalykinės moters kostiumėlis?
Įdomus šiuolaikiškas dizainas, savitas kūrybos braižas, tinkamai parinkti audiniai, tobula konstrukcija, kokybiškas pasiuvimas, lengva gaminio priežiūra, bent minimali detalių transformacija ir galimybė derinti, keisti komplektavimą pagal poreikius ir skonį.
Ar yra koks nors griežtas reikalavimas, kurio niekada nevalia laužyti?
Kokybė! Visa kita – pagal mados, sezono, figūros ir... moters įgeidžius.
