Knygos pristatymas buvo kitoks nei įprasti renginiai – pokalbį moderavo autorės sesuo Medeina Andriulienė, todėl rimta edukologinė diskusija natūraliai virto jautriu, atviru ir humoro pilnu šeimos pokalbiu apie jų pačių vaikystę, mamą, skirtingas motinystės patirtis bei tetos vaidmenį.
Austėjos sesuo Medeina pokalbį pradėjo neįprastu klausimu: kas yra sunkiau – auginti vaikus ar pasiekti karatė juodąjį diržą?
„Juodąjį diržą pasiekti buvo sunkiau. Vaikai teikia labai daug džiaugsmo, ypač maži. Su jais patiriamas atradimo džiaugsmas yra sąmoninga, labai ilgalaikė investicija į ateitį. O karatė yra tiesiog tavo asmeninis sprendimais kankintis dėl tam tikro tikslo. Viename yra labai daug prasmės, o kitame turi būti daug daugiau pasiryžimo“, – juokėsi A. Landsbergienė
Sesuo – „bandomasis triušis“
Renginį pradėjusi M. Andriulienė iš karto atskleidė užkulisius ir auditorijai pristatė ypatingą savo bei sesers ryšį.
„Knygoje yra 40 temų, ir aš suskaičiavau, kad tikrai maždaug 35 buvo išbandytos ant manęs. Tai aš buvau pirmasis Austėjos bandomasis triušis. Ir esu turbūt vienintelis žmogus, kuris gali Austėjai užduoti bet kokį klausimą ir vis tiek būti pakviestas prie Kūčių stalo“, – juokavo M. Andriulienė.
Seserys pasidalijo ir priešingais požiūriais į vaikų amžiaus tarpsnius. M. Andriulienė prisiminė ankstesnį jų pokalbį, kuriame išryškėjo visiškai skirtingi prielankumai:
„Aš atsimenu, mes esame kalbėjusios: mano mėgstamiausias vaikų amžiaus tarpsnis – paauglystė, o Austėjai paaugliai – absoliutus siaubas ir jai nuoširdžiai patinka mažiukai.“
A. Landsbergienė patvirtino, kad ikimokyklinukai jai yra pats nuostabiausias, įdomiausias ir svarbiausias žmogaus gyvenimo dešimtmetis, apie kurį rašydama ji jautė didžiulį ilgesį bei nostalgiją:
„Tikrai taip. Man tas amžius nuo nulio iki 10 metų yra pats nuostabiausias dešimtmetis. Man atrodo, tai pats svarbiausias ir įdomiausias žmogaus dešimtmetis.“
„Edukacijos apsėsta“ mama
Vienas atviriausių ir giliausių pokalbio momentų įvyko, kai M. Andriulienė palietė jų pačių šeimos istoriją, motinos įtaką bei palygino savo šeimą su pusbrolių auklėjimu.
„Aš galvodama apie šitą klausimą galvojau apie mūsų pusbrolius. Mes žiūrėdavom iš mūsų šeimos į pusbrolio šeimą ir galvodavom: Kaip skirtingai... Daug griežtesni tėvai, mažiau galimybių, mažiau akcentuojama edukacija. O mūsų mama buvo apsėsta edukacijos, švietimo, visko – nieko keisto, iš kur čia visa tai ateina. Du labai skirtingi žanrai ir vis tiek labai neblogi rezultatai. Tai kas yra tas slaptas ingredientas užauginti sėkmingus, laimingus žmones?“ – Austėjos klausė Medeina.
Atsakydama seseriai, A. Landsbergienė išskyrė du pamatinius dalykus:
„Jeigu vienas žodis – tai meilė. Kai vaikas jaučiasi mylimas. Tai yra pamatinis mūsų poreikis. Turi būti bent vienas ar bent du žmonės, kurie mus myli tokius netobulus, kokie mes esam. Nes jeigu nėra net to vieno ar dviejų žmonių, labai sunku tikėtis, kad tas žmogus patirs pilnatvę, nes jis visada jausis nesaugus.
Aš absoliučiai nenoriu užauginti „laimingų“ vaikų. Aš noriu užauginti vaikus, kurie turi įgūdžius susikurti savo laimę. Įgūdis – tai atsakomybė, hobių turėjimas, gebėjimas spręsti problemas, pasimokyti iš klaidų. Mes esam kaip IKEA, kuri duoda vaikui visus įrankius, o jis pats susirenka savo laimės stalą“, – atviravo dr. Austėja Landsbergienė.
Austėjos Landsbergienės, kaip tetos, taisyklės
Salėje kilus klausimui apie senelių ir kitų giminaičių vaidmenį auklėjime, A. Landsbergienė papasakojo apie savo, kaip tetos, santykį su M. Andriulienės dukromis.
Pasak jos, tėvams tenka kasdienis disciplinavimo ir vertybių diegimo darbas, o tetos turi pilną teisę džiuginti vaikus be jokių apribojimų.
„Auklėti vaiką turi tėvai. Aš visiškai nenoriu auklėti savo sesers vaikų. Kai būnu su mergaitėmis ir jos sako: „Noriu ledų“, sakau: „Einam ledų!“ Sako: „Mamos nereikia paklausti?“ Atsakau, kad ne. Ir mes ėjom ledų, ėjom picos, nuėjom į parduotuvę ir abi išsirinko ką nori. Mažoji klausia: „Tikrai galiu?“ Sakau: „Gali, imam viską!“ Aš retai, palyginti, su jomis matausi, todėl man yra smagu suteikti vaikams džiaugsmą, kad yra tokia teta, kuri gali suteikti tokią dieną“, – dalijosi A. Landsbergienė.
A. Landsbergienė prisiminė jautrią akimirką po vienos iš tokių dienų.
„Medeina jas auklėja ir auklėja, o iš tetų ar senelių vaikas turi patirti dienų, kai jaučia atokvėpį. Po tos dienos mergaitė sako: „Austėja, tai buvo geriausia diena mano gyvenime!“ Vaikas turi žinoti, kad yra žmonių, su kuriais jis patirs absoliutų džiaugsmą“, – teigė moteris.
Buitiniai atradimai ir patirtis su vaikais
Atskleisdama savo asmeninę patirtį, A. Landsbergienė pripažino, kad auginant vaikus sunkiausias dalykas jai buvo nuolatinis kaltės jausmas. Tėvai linkę nuolat analizuoti bei reflektuoti savo sprendimus galvodami, ką galėjo atlikti kitaip.
„Sunkiausia turbūt buvo kaltės jausmas dėl to, kad nuolat reflektuoji savo motinystės ar tėvystės patirtį... Vis atrodo, kad kažką galėjai padaryti kitaip. Ir tai turbūt yra sunkiausia, nes šis dalykas visiškai nesusijęs su vaikais – jis susijęs su tavimi pačiu, todėl turi dirbti su savimi, o ne su vaikais“, – pasakojo A. Landsbergienė.
A. Landsbergienė paminėjo, kad net ir protingiems tėvams prireikia konkrečių pedagoginių gairių, o jos vyras atvirai įvardijo savo lūkesčius:
„Kai su vyru susilaukėme pirmųjų vaikų, jis visada klausdavo: „Ką jis jau gali padaryti?“ Ir pridurdavo: „Tai visiškai ne mano sritis, net nenoriu į tai gilintis, tu tiesiog man pasakyk, ką jis turi mokėti.“ Ir aš visada susakydavau. Pradžioje stebėdavausi: „Kaip tu to nežinai?“ O jis atšaudavo: „Tu irgi politikos teorijų nežinai, ar ne?“ Tada supratau, kad tai specifiniai dalykai, žinomi pedagogams ar psichologams, o paprastam žmogui tiesiog reikia aiškių gairių.“
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
