Karštas gėrimas su vynu šaltą žiemos dieną daro stebuklus. Jis sušildo sielą ir kūną, žavi savo spalva ir aromatu, suteikia ypatingo jaukumo. Glintveino, punšo ir grogo ruošimas – tikras menas. Tačiau kam šovė į galvą mintis gaminti tokius gėrimus?
Glintveino gamybos receptų daugybė, tačiau jų visai neprivalu laikytis. Mat svarbiausia taisyklė – dalyvauti (tiksliau, stebėti) ruošiant šį karštą, prieskoniais gardinamą vyną.
Per Kalėdas ir Naujuosius metus ypač populiaraus gėrimo receptą sugalvojo dar senovės graikai. Jie šaltokomis dienomis vyną pašildydavo, jį pasaldindavo medumi, pagardindavo cinamonu, gvazdikėliais, laurų lapeliais, čiobreliais, kalendromis. Prancūzai XVI amžiuje karštą vyną pradėjo ruošti su imbierais, muskato riešutais ir kvepiančiaisiais pipirais. Panašiu laiku receptą savaip pakoregavo anglai – pridėjo brendžio. Austrai glintveiną pagerino juodąja arbata su „šnapsu“, o norvegai – migdolais bei apelsinų žievelėmis.
Į punšą ir į grogą taip pat primaišoma visko. Dėl to net kartais sunku tiksliai pasakyti, koks tai gėrimas. Pavyzdžiui, kavos punšas ruošiamas iš stiprios kavos, desertinio vyno, romo ir cukraus. Iš tiesų tokį gėrimą galima būtų pavadinti ir kavos grogu, mat jame esama romo – pagrindinio grogo komponento.
Grogas atsirado taip. 1655 metais į britų laivyno jūrininkų dienos davinį buvo įtrauktas romas. Tačiau jūrininkų nusivylimui,
1740 m. rugpjūčio 21-ąją admirolas seras Edvardas Vernonas įsakė romą dalyti atskiestą vandeniu. Jam tuojau prilipo „niekingojo grogo“ pavadinimas. Niekingasis todėl, kad atskiestas, o grogas – dėl admirolo žaliojo apsiausto „grogerio“.
Punšo tėvynė – Indija. Pats žodis kilo iš Senovės Indijoje vartoto „pančo“ skaitmens (jis reiškė skaičių penkis). Kaip tik iš tiek sudėtinių dalių ruošiamas klasikinis punšas: vandens, cukraus arba medaus, prieskonių, vyno, romo arba arako (stiprus spiritinis gėrimas iš palmių sulčių). Britų jūrininkams šis gėrimas patiko, ir jie parsivežė jo receptą į tėvynę. Keliaudamas po pasaulį, punšas keitėsi. Vieni įsigudrino jį skiesti pienu, kiti – grietinėle, treti vandenį keisdavo kiaušinių tryniais.
Svarbiausia punšui – ne stiprumas, o nuostabi savybė suliepsnoti, laimingai susijungus cukrui su romu. Garsusis rusų poetas Aleksandras Puškinas buvo didelis karšto punšo gerbėjas. Puškinų – Hanibalų virimo knygoje yra toks receptas: „Į sidabrinį arba varinį indą įpilti du butelius šampano, butelį gero romo, įberti du svarus cukraus, įdėti supjaustytą riekelėmis ananasą ir viską ant viryklės užvirinti. Vėliau supilti į porcelianinį indą, padėti ant jo kraštų dvi šakutes, ant jų – didelį cukraus gabalą, aplietą romu, padegti ir retkarčiais vis apipilti romu, kad visas cukrus sudegtų ir išsilydytų. Karštą gėrimą supilstyti į puodelius“.
Klasikinis glintveinas
Prireiks: butelio sauso raudonojo vyno, 4 šaukštų medaus, 10 gvazdikėlių, cinamono ir malto muskato riešuto – pagal skonį. Tinka ir taurelė romo arba konjako, vaisių (apelsinų, obuolių, kriaušių ar kt.) gabalėliai.
Gvazdikėlius, muskato riešutą ir cinamoną suberti į indą, užpilti minimaliu kiekiu vandens, užkaisti, apie minutę pavirti ant labai mažos ugnies, leisti apie 10 minučių prisitraukti.
Vyną pakaitinti, tačiau neužvirinti. Į karštą vyną supilti prieskonių ištrauką ir įmaišyti medaus. Gėrimą patiekti storasienėse porcelianinėse pialose arba stiklinėse su rankenėlėmis. Užkandžiui tinka sūriai, riešutai, sausainiai, cukruotos spurgos.
