Kalbėdamasi su tinklalaidės „Pasikalbėkim“ vedėja Renata Šakalyte, Karolina pasakojo, kad televiziją daugybę metų vadino savo antraisiais namais. Čia ji užaugo kaip profesionalė, sukaupė milžinišką patirtį ir ilgą laiką nė neįsivaizdavo savęs kitur. Tačiau vieną dieną vis dažniau pradėjo kilti klausimas, kurio anksčiau sau beveik neužduodavo – o ko iš tiesų nori ji pati?
„Šiuo metu vis dar esu varoma adrenalino, emocijos dar nespėjo atslūgti, viską dar dėliojuosi galvoje. Šių metų mano tikslas sau pačiai – gyventi taip, kaip noriu aš, savo pačios, o ne kitų sukurtuose rėmuose. Tą vietą daug metų vadinau savo namais, ji mane užaugino, subrandino.
Nežinau, gal čia amžiaus krizė, nes po trisdešimt penkerių metų pradedame sau kelti visai kitus klausimus. Ilgą laiką gyvename iš inercijos, kažko besivaikydami, kol vieną dieną supranti, kad kiek bebėgsi, vis tiek susidursi su vieninteliu žmogumi – savimi. Ir tada kyla klausimas – o ko nori Karolina? Aš daugybę metų savęs to neklausiau. Tai iš tiesų sudėtinga tema“, – prisipažino ji.
Atvirai prakalbo apie pokyčius
Karolina neslepia, kad daugelį metų stengėsi prisitaikyti prie kitų lūkesčių. Tačiau laikui bėgant suprato, kad toks gyvenimo modelis turi savo kainą.
„Daugelyje gyvenimo sričių, taip pat ir darbe visada stengiausi būti labai lanksti, su draugais buvau patogi draugė. Pastaraisiais metais mano draugų ratas sumažėjo. Dėl to buvo liūdna, bet kartu labai aiškiai supratau, kodėl viskas vyksta būtent taip. Ir darbo pokyčiai turbūt atsirado iš tos pačios paskatos“, – kalbėjo ji.
Prieš priimdama sprendimą dėl profesinių pokyčių, Karolina pirmiausia susitvarkė savo asmeninį gyvenimą. Ji pasakojo, kad buvo etapų, kai po darbo visai nenorėdavo grįžti namo. Tačiau šiandien viskas yra visiškai kitaip.
„Savo gyvenimą aš visiškai susitvarkiau. Turiu šeimą ir esu labai laiminga. Čia tikrai ne ta situacija, kai žmonės socialiniuose tinkluose dalijasi nuotraukomis, o paskui paaiškėja, kad dešimt metų gyveno pragare. Pas mane yra visiškai atvirkščiai, todėl ir labai mažai kuo dalinuosi. Turbulencijos asmeniniame gyvenime visiškai nurimo, namai tapo saugiu prieglobsčiu.
Esu gyvenusi tokiais etapais, kai po darbų nenorėdavau namo važiuoti, nes turėjau sudėtingų situacijų, problemų, kurias, kaip man atrodė, reikia spręsti man. Bet jeigu kitas žmogus jų nesprendžia, tu juo labiau neprivalai jų spręsti. Kai visą tą etapą pragyvenau ir išėjau iš tų santykių, pradėjau labai ramiai, gražiai ir laimingai gyventi. Dabar lovą dalinuosi ne su žmogumi, kuriuo nepasitikiu ir iš kurio nežinau ko laukti. Šiandien turiu žmogų, kuris yra mano geriausias draugas. Jeigu nutinka kažkas sudėtingo, pirmiausia skambinu jam, o ne draugėms“, – pasakojo žurnalistė.
Kai asmeninis gyvenimas stojo į savo vietas, liko dar viena sritis, kuri vertė Karoliną susimąstyti. Nors televizijoje jai ilgą laiką buvo gera, viduje vis stipriau brendo noras pokyčiams.
„Mano darbas daug metų man labai patiko ir aš tiesiog nesugebėjau tuo metu savęs įsivaizduoti kažkur kitur. Sakiau, kad eisiu į darbą tol, kol man bus gera, ir daug metų taip ir buvo. Bet kai išaugi tam tikrus dalykus ir nori daryti šiek tiek kitaip, pradedi jausti vidinę priešpriešą. Aš norėjau pokyčių, bet išoriškai vis dar gyvenau ten pat, nors galvoje jau buvau pasukusi kitu keliu.
Supratau, kad čia net nėra pasirinkimas dėl kitos darbovietės. Čia labiau pasirinkimas, kad aš noriu, jog mano projektuose atsirastų daugiau manęs pačios. Per visus tuos metus aš užaugau ir pradėjau savyje nebetilpti“, – atviravo ji.
Karolina neslepia, kad šiandien vis dar gyvena nežinomybėje. Tačiau kartu su baime ji jaučia ir didžiulį džiaugsmą bei laisvę.
„Čia kaip su skyrybomis – kai iš labai aiškaus scenarijaus ir santykio, kur kažkas dažnu atveju irgi spręsdavo dalykus, tu išsiskiri ir lieki vienas su savo sprendimais. Kitą dieną atsibudusi supratau, kad galiu dabar daryti ką tik noriu. Žinių tarnyba turi savo reikalavimus ir negali daryti visiškai ko nori.
Aš ten atėjau būdama studente, daug visko gėriau į save, viskas buvo nauja, bet per tą laiką labai stipriai pasikeičiau. O ten darbas ir lūkestis liko visada panašus. Kai pas tave atsitinka tokie stiprūs vidiniai perversmai, tai turbūt atsispindi ir visur kitur. Vienintelis dalykas, kurio nenorėčiau keisti, yra mano šeima“, – sakė K. Liukaitytė.
Svarbią vietą priimant sprendimą užėmė ir nuovargis. Žurnalistė neslepia, kad buvo pasiekusi ribą, kai nebedžiugino net paprasčiausi dalykai. Tuo metu didžiausią palaikymą jai suteikė sužadėtinis Povilas.
„Esu susidūrusi su tokiu perdegimu, kai atsikeli ryte, bet kartu ir neatsikeli. Supratau, kad perdegęs žurnalistas yra blogas žurnalistas. Jeigu tu esi toks pavargęs savo galvoje, kad tau nebeįdomios žmonių istorijos, reikia skubiai kažką keisti ir eiti ilsėtis. Kurį laiką nesmagiai jaučiausi dėl to, kad nenoriu namuose nieko daryti – nei tvarkytis, nei kalbėtis, nei kažkur važiuoti. Tiesiog nieko nebesinori, nes viskas pilka, nebejauti prasmės, tavęs niekas nebedžiugina.
Žurnalistui reikia turėti tą savo ugnelę. Kai esi toks pavargęs, kad net nebeturi jėgų pokalbiui su artimaisiais, tada kažką reikia keisti. Džiaugiuosi, kad vyras visada drąsindavo ir sakydavo: „Jeigu taip jautiesi, daryk pauzę. Gali tris mėnesius nieko neveikti, būti namuose ir ilsėtis. Viskas bus gerai, mes susitvarkysime“, – pasakojo laidos viešnia.
Prakalbo apie skyrybas ir vėl atrastą meilę
Prakalbusi apie sužadėtinio Povilo palaikymą, Karolina užsiminė ir apie pernai jų gyvenimą supurčiusią netektį, kai jie neteko mylimo augintinio. Tačiau būtent tuo metu Karolina dar kartą įsitikino, kokį žmogų turi šalia.
„Kai mūsų bokseris labai staiga mirė, mes labai gedėjome. Abu jautėmės atsakingi ir keli mėnesiai po to buvo labai sudėtingi. Mums atrodė, kad kažko nepadarėme, buvome šoke. Turėjome ilgus pokalbius ir vieną dalyką iš karto sutarėme – kad, gink Dieve, nekaltinsime vienas kito. Tada Povilas pasakė, kad mes esame komanda ir viską praeisime. Tas žinojimas labai daug duoda visame kame“, – jautriai kalbėjo ji.
Šiandien Karolina su šypsena prisimena pažinties su Povilu pradžią. Pasirodo, jie ilgą laiką buvo kaimynai, o dabar juos sieja ne tik meilė, bet ir bendri pomėgiai.
„Povilą sutikau netoli savo namų. Mes su juo visą laiką buvome kaimynai. Susitikome ir nebeišsiskyrėme.Tam tikra prasme esame panašūs – abu neišsipildę istorikai, abu svajojome studijuoti istoriją. Abu mėgstame ramybę ir vietos, kuriose daug žmonių, mus labai greitai išsunkia. O iš charakterio aš esu degtukas, o jis – uždelsto veikimo degtukas. Ir mums dėl to niekada nebuvo problemų. Turime bendrų hobių, abu važinėjame į tą pačią šaudyklą“, – pasakojo ji.
Karolinai gyvenime teko išgyventi dvejas skyrybas. Nors pirmųjų metu jautėsi lyg pralaimėjusi, antrasis kartas tapo pamoka, kuri galiausiai ją išlaisvino.
„Su dukros Lukrecijos tėčiu tikrai buvo tas jausmas, kad gyvensime ilgai ir laimingai. Kai planuoji vaikus ir šeimą, viską įsivaizduoji vienaip, bet gyvenimas kartais pasisuka kitaip. Tą pralaimėjimo skonį vis tiek jauti. O su kita patirtimi buvo kitaip – skyrybos mane išlaisvino. Tai buvo labai gera mokyklėlė.
Iš tų santykių išėjau tada, kai man pasidarė baisu dėl savęs. Mes tuokėmės bažnyčioje ir buvo įsivaizdavimas, kad viskas bus gražu. Bet gyvenimas pasisuko labai juodomis spalvomis. Tie santykiai ilgai netruko, bet iš jų mažai ką prisimenu, nes po tokių išgyvenimų smegenys daug ką tiesiog užblokuoja“, – prisipažino K. Liukaitytė.
Po skaudžių išgyvenimų Karolina nebuvo viena. Sunkiausiomis akimirkomis šalia buvo sesuo, artimos draugės ir psichologas. Būtent jų dėka ji po truputį sugebėjo grįžti į gyvenimą.
„Buvo situacijų, kai sesė vidury nakties važiuodavo manęs pasiimti. Viena bičiulė mane tiesiog gelbėjo – išsiveždavo į sodybą, į Nidą, leisdavo prasikvėpuoti. Kai man reikėdavo išsikalbėti, ji labai klausydavosi, bet paskui aiškiai pasakė: „Stop. Dabar jau turi žiūrėti į priekį.“ Ir psichologas buvo tas žmogus, kuris neglostė man galvos, o tiesiai pasakė, ką turiu padaryti ir važiuoti toliau. Iki šiol esu jam labai dėkinga“, – kalbėjo Karolina.
Dar vienas didelis išbandymas K. Liukaitytės gyvenime buvo sprendimas septintokę dukrą Lukreciją išleisti mokytis į Šveicariją. Nors paauglė gana greitai prisitaikė prie naujos aplinkos, pačiai mamai pirmasis mėnuo buvo itin sunkus.
„Man atrodė baisi mintis išleisti vaiką į užsienį. Pasakiau jai, kad jeigu bus blogai, mamytė išsinuomos sunkvežimį, atvažiuos ir parsiveš su visais baldais. Pirmą dieną ji paskambino ir pasakė: „Aš viena kambaryje, nežinau, ką daryti.“ Tada pasakiau, kad dabar eis iš kambario ir ieškosis draugų.
Po mėnesio supratau, kad čia man blogiau nei jai. Per ašaras kelio nemačiau, negalėjau namuose pro jos kambario duris praeiti. Atrodė, kad netekau vaiko. Bet susitarėme, kad jeigu bus blogai, ji pasakys ir ieškosime sprendimo“, – sakė K. Liukaitytė.
Visą pokalbį žiūrėkite vaizdo įraše straipsnio pradžioje.
Tinklalaidę „Pasikalbėkim“ žiūrėkite kiekvieną sekmadienį 19 val. naujienų portale tv3.lt ir platformoje TV3 Play. Antradieniais 19 val. – ir TV3 YouTube kanale!
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
