Loreta Glebavičiūtė
Kai sukanka 50, finansinė padėtis daugiau negu leidžia ir apsirengti, ir nusirengti, kada norime. Netgi prigrūsti pilną spintą. Taigi, kur problema? Tiesiog tai ne tie laikai, kai gražiai atrodėme su medvilniniais marškinėliais pagal principą: „jaunystei ir snarglys tinka“. Kaip turi rengtis 50-metė? Tai lyg koks specialus klausimas, kuris nekilo galvoje pusę amžiaus: „Ką reiškia rengtis pagal amžių?“ Turime kompleksų, nesijaučiame laisvos eksperimentuoti ir bandome paisyti neva „visuomenėje priimtų reikalavimų“ arba „ką žmonės pamanys“ – atrodyti, kaip dera. O kaip dera? Su deimantais? Juoda – sendina, raudona – tinka tik jauniklėms, berankovė suknelė – atidengia zombio rankas, trumpas sijonas – zombio kojas. Jėzau, sutrikau, atrodo tinka tik Žemaitės languota skarelė ar gaisrininko kostiumas, kad iškart paslėptų visas raukšles.
Mūsų drabužių stilius išduoda mąstymą. Penkiasdešimtmetė turi mąstyti brandžiai kaip vyras, elgtis kaip dama, atrodyti kaip mergaitė ir dirbti kaip arklys – susumavus išeina gladiatorius. Ar turėčiau kaklo raukšles apjuosti penkiomis eilėmis perlų kaip Anglijos karalienė? Bet, va, matau, kaip linksmos vėjavaikės pusamžės (nesakiau, puskvailės) amerikietės per kokį apdovanojimą eidamos į sceną pameta ranką, oda plazda tarsi burė, o vis tiek dėvi ryškiai raudoną suknelę su petnešėlėmis. Vaje, pametė ir raktikaulį. 60-metės vokietės su baltais šortukais keliauja po pasaulį. Bet mums stilistai nepataria šortukų.
Dažniausiai galima pastebėti dvi mūsiškių pusamžių moterų rūšis, santykinai jas pavadinkime taip: raudonkepuraitės ir žemaitės. Unikalus aukso viduriukas – nenusakomo amžiaus, drąsios saviraiškos, originalios ir stilingos moters – sunkiau pasiekiamas.
Raudonkepuraitės – tai tos penkiasdešimtmetės mergaitės tik be šokdynės. Su metais raudonkepurė kiek išpampo – vargu ar betilptų į vilko pilvą. Ji suvalgė pasą, apsiperka paauglių parduotuvėse, nes ten nušauna du zuikius: pigiau ir jauniau atrodo. Ji bando nugvelbti trumpą dukros megztuką, o iš tiesų, ko gero, – jaunystę. Pagal šią progresiją raudonkepurė, atrodo, netrukus įsliuogs į sauskelnes. Bet specialistai sako: rengdamasi lyg paauglė, dar labiau priverčiate atkreipti aplinkinių dėmesį į jūsų amžių. Manome, kad seksuali pusamžė gali apgauti vyrą? Tai tik menas menui. Kartą einu gatve ir jaučiu, kad kažkoks vyras mane seka. Pasivijęs nužvelgė iš priekio – ir iškart nebesekė. Supratau – buvau graži tik iš nugaros. O mano draugė Vika irgi kažkas sekė. Toji ėmė koketiškai kraipyti sėdmenis ir skleisti pusės amžiaus feromonus. Vyriškis prišokęs captelėjo rankinę.
Grįžkime prie jaunimo drabužių skyriaus. Įprasta, kad raudona suknele papuoštas manekenas parduotuvės vitrinoje atrodo madingai ir, manytina, jog ir mano išvaizda bus tokia pati. Bet, vajėzau, kodėl atrodau kaip lėktuvas. Kitas bandymas – įsisprausti į dviem dydžiais mažesnę suknelę, manant, kad S dydis man kaip tik. Įlendu ir matau nekokį vaizdelį: kodėl tas pilvas toks atsiskyręs nuo manęs, lieknos, jeigu nesu nėščia? Stoviu užsimerkusi ir tikiuosi, kad jei nereaguosiu, prastas vaizdas kaip svetimas seilėtas šuo nueis šalin. Deja, tai nesuveikia.
„Kodėl čia tokie maži drabužėliai – gal pataikiau į žaislų drabužinę? – klausiu pardavėjos. – Gal turite tokią pačią, tik su vienu X?“ Suknelė susimokė su pardavėja: labai klastinga – įlįst įlindau, bet taip ir likau stovėti kaip laisvės statula – kvėpuoti nėra reikalo, nes sprogs siūlė. „Išimkite mane iš suknelės“, – kviečiu pardavėją. Toji įsispyrusi koja į sieną vargais negalais ištempia mane iš spąstų. Geras vaizdas slaptai kamerai – ko gero, prie ekrano čiaumodamas mėsainį priglunda parduotuvės apsaugininkas.
Kita rūšis nusivylusių 50-mečių, kurios sako: „Mano amžius neleidžia išsidirbinėti.“ Bet leidžia būti pilka pele: pusilgis sijonas, kuklus pilkas golfas. Kada ateina ta proto riba, kai moteris nusprendžia atrodyti pagal amžių, išvertus, – nykiai? Buvusios draugės virto išplerusiomis skudurinėmis onytėmis su porolono pagalvėmis sėdynėse, kepto obuolio veidais ir rūpesčiu akyse. Ką veikti šitų senyvų „matrioškų“ simpoziume? Keista, kad susitikus su klasės drauge, pirma mintis būna maždaug tokia: „Vaje, kokia boba.“ Bet iškart sumoji, kad teoriškai tau tiek pat, kiek ir jai. Kažkoks nesusipratimas. Nes galvoje straksi vis ta pati mergytė su kasytėmis.
Tai kas, kad amžius trenkia per pasą. Išvaizda – tai be baimės parodoma dvasios būsena, o ne fiziologija. Pacituosiu Coco Chanel: „Moteris, kuri drąsiai atskleidžia savo tikrąjį amžių, niekada nepasens.“ Sakoma, tau tiek metų, kaip atrodai, – juk niekas nerašo gimimo datos ant marškinėlių.
„Laikas gyvas, – sakė triušis iš pasakos „Alisa stebuklų šalyje“. – Kadaise mes su juo buvome geri draugai, bet vėliau, prieš jam pakvaištant, susipykome.“ Iš tiesų laikas žygiuoja veidu. Paguoda viena: drabužiai sensta greičiau už mus. Kaip begąsdintų ir besišaipytų stilistai, visada smagu gatvėje pamatyti ponią, vilkinčią viso pasaulio rūbus vienu metu, tarsi linksmą keliaujantį cirką pilkų cepelinų minioje.
