Kuomet jautis, kurį turėjau apžiūrėti kaip veterinaras, išsilaisvino iš pančių ir piktai į mane įsistebeilijo, supratau, jog jį patraukė ne raudona spalva. Ir iš tiesų – jaučiai raudonos nemato. Jie neskiria pastarosios, žalios ir mėlynos spalvų. Taigi – visai kaip ir arenoje, kuomet bulių įsiutina ne spalva, o skraistės plevenimas – tąkart fermoje gyvūno dėmesį patraukė vėjyje besiplaikstantis paltas.
Kaip rašo dailymail.co.uk, praeitą savaitę vienam žmogui Barnsley magistratų teisme buvo pateikti kaltinimai dėl to, jog šis, būdamas girtas, arklio, vardu Fredas, traukiamu vežimu pervažiavo ištisą eilę raudonai degančių šviesoforų. Norėdamas išvengti kaltinimų Johnas Mulvenna įsitikinęs kartojo, kad arkliai neskiria spalvų, todėl jo augintinis nežinojo, jog reikia sustoti. Nepaisant fakto, kad arklys Fredas greičiausiai nebuvo supažindintas su kelių eismo taisyklėmis, yra kvaila teigti, jog šie gyvūnai regi nespalvotai: arkliai puikiai skiria raudoną ir mėlyną spalvas, nors ir nemato skirtumo tarp žalios bei pilkos.
Tačiau arkliai ir jaučiai nėra vieninteliai pusiau spalvų neskiriantys gyvūnai – patys populiariausi naminiai gyvūnėliai taip pat regi ne visą spalvų spektrą. Katės ir šunys mato tik tas spalvas, kaip ir spalvų neskiriantis žmogus: geltoną, mėlyną, violetinę bei jų atspalvius. Taigi: jokios raudonos, žalios ar oranžinės.
Taip yra todėl, kad, nors kačių ir šunų tinklainės – tokios pat, kaip ir mūsų (kurias sudaro pora šviesos receptorių tipų, vadinamų strypeliais bei kūgeliais), žmogaus akyje yra didesnis kūgelių kiekis, o pastarieji atsakingi būtent už gebėjimą matyti spalvas. Tuo tarpu katės ir šunys turi daugiau strypelių, atsakingų už regėjimą tamsoje. Tai reiškia, kad mūsų augintiniai regi mažiau spalvų, nei mes, tačiau turi neprilygstamą regą tamsoje ir daug lengviau pastebi bet kokį judėjimą.
Taigi, jeigu būdamas lauke numesčiau savo šuneliui Ossie oranžinį kamuliuką, jis šį regės kaip geltoną objektą, gulintį ant geltonos žolės. Tačiau, gebėjimo pastebėti bet kokį judesį dėka, šunelis sugaus jį dar ore ir parneš atgal. (Na, gerai, tiesą sakant, Ossie niekada nėra parnešęs kamuoliuko, bet dėl to kalta tinginystė).
Tuo tarpu mano katė Hello, cimpinėdama naktį, tamsoje matys aštuonis kartus geriau, nei mes, žmonės. Taip yra specialaus ląstelių sluoksnio, esančio kačių akyse, vadinamo tapetumu, dėka. Pastarasis atspindi net ir menkiausią į tinklainę patekusią šviesą. Tad būtent dėl tapetumo, kurio žmonės išvis neturi, kačių akys švyti tamsoje.
Kalbant apie artimiausius mūsų „giminaičius“ beždžiones – jos , kaip ir žmonės, puikiai skiria spalvas. Negana to, pastarosios dažniau už bet kuriuos kitus gyvūnus pasitelkia šviesias spalvas savo seksualumui demonstruoti. (O tos, kurios neskiria spalvų, kenčia dėl nenusisekusio seksualinio gyvenimo).
Mokslininkai atliko daugybę eksperimentų, siekdami nustatyti, kurie gyvūnai geba matyti spalvotai, kurie – ne, ir ką tai lemia. Rezultatai buvo pribloškiantys.
Stebint spalvų neskiriančias kapucino beždžiones buvo nustatyta, kad šios pagauna daugiau vabalų per valandą už savo spalvas skiriančias gimines. Manoma, jog taip yra todėl, kad nespalvotai reginčios beždžionės labiau sutelkia dėmesį į vabzdžių formą, o ne spalvą.
Tuo tarpu paukščiai ypatingai gerai skiria spalvas ir šitai jiems labai praverčia poruojantis, kuomet vienas kito dėmesį jie patraukia visomis spalvomis žėrinčiomis plunksnomis. Sparnuočių akys – itin sudėtingos. Visai kaip ir žmonių, jos skiria elektromagnetinį šviesos spektrą nuo violetinės iki raudonos spalvų. Tačiau žmonės nepajėgūs išvysti violetinės bangos ilgio – tai reiškia, kad nors dangus yra violetinis, mes jį matome kaip mėlyną, nes pastarąją spalvą apdoroti yra lengviau – o paukščiai gali kuo puikiausiai jį regėti. Negana to, pastarieji mato ir ultravioletą, kurio bangų ilgis – dar trumpesnis, ir kuris žmonėms yra nematomas. Dėl šios ypatybės gaidžiai pirmieji išvysta saulės patekėjimą ir ima kakarikuoti dar prieš aušrą.
UV spindulių rega padeda paukščiams atskirti vieni kitų lytis, kadangi kai kurių rūšių patinai ir patelės skiriasi būtent UV spalvų plunksnomis.
Atimdami iš paukščių šviesą galime jiems labai pakenkti. Vieną kartą į mano kliniką užsukęs papūgos Aros savininkas pasiskundė, kad jo mylimas augintinis Maracas tapo labai nepastovios nuotaikos ir visiškai be dvasios. Atlikęs visus įmanomus tyrimus Aros būklei nustatyti, nusprendžiau, kad papūgos depresijos priežastis galėtų būti nebent niūri aplinka, kurioje jis gyvena – tamsiame, niūriame kampelyje, ant laktos už sunkių, pilkšvų užuolaidų.
Kadangi paukščiams tam, kad atskirtų spalvas, paprastai reikia 20 kartų daugiau šviesos, nei žmonėms, nieko keista, jog tokia buveinė Maracą be galo prislėgė. Pasiūliau Aros kampelį apšviesti su pilno spektro paukščių lempa, kuri skleidžia UVA bei UVB spindulius. Ką gi, papūgai atkusti neprireikė nė keleto dienų – taip pat ir jos šeimininkui.
Dar vienas padaras, galintis turėti problemų, jei jo gyvenimui praskaidrinti trūksta šviesos – tai driežas. Patekę į nelaisvę dykumos driežai beveik niekada nesidaugina, nebent būtų apšviesti pilno spektro bangomis. Rodos, kad be ultravioletinės šviesos driežo patelės nepajėgia pamatyti patinų nutiestų feromonų takų.
Tačiau gyvūnus veikia ne tik tinkamos šviesos, bet ir tam tikrų spalvų nebuvimas. Pavyzdžiui, ūkininkai gali įsigyti kontaktinius raudonos spalvos lęšius vištoms – tyrimai atskleidė, jog šiuos lęšius dėvintys sparnuočiai mažiau lesa, deda daugiau kiaušinių ir mažiau kapojasi. Manoma, kad raudona spalva vištas ramina – būtent todėl ūkininkai vištidėse retkarčiais įsuka raudonas lemputes.
Ir, nors minėtieji lęšiai susilaukė didelio gyvūnų teisių aktyvistų pasipiktinimo, juos gaminanti amerikiečių kompanija įsitikinusi, jog galėtų pagerinti prekybą ir uždirbti net iki 600 mln. dolerių per metus (viena lęšių pora tekainuoja 50 centų).
Kad ir kaip bebūtų, vargiai kuris gyvūnas gali matyti infraraudonuosius spindulius – išskyrus gyvates. Pastarosios mato šiluminės regos dėka, jausdamos savo aukų skleidžiamą šilumą. Tačiau yra vienas gyvūnas, kuriam matomų spalvų spektru mes niekad neprilygtume. Kol kas iš visų tirtų sutvėrimų didžiausią spalvų spektrą regi vienas mažiausiųjų – auksinė žuvelė.
Pastaroji gali matyti kiekvieną spalvą, kaip ir mes, be to – infraredą bei UV spindulius, tokiu būdu drumzliname vandenyje pastebėdama plėšrūnus bei maistą. Tiesa, be galo gera rega būdinga daugumai žuvų rūšių – ypač tų, kurios gyvena pavojinguose vandenyse, o ne ramų būvį teikiančiuose akvariumuose.
Nepaisant to, kad žmonės nėra apdovanoti gebėjimu matyti tokią spalvų įvairovę, kaip kad šie po vandeniu gyvenantys padarėliai, mūsų kasdienis gyvenimas yra sudarytas iš galybės spalvų ir jų atspalvių, lemiančių mūsų elgesį. Įrodyta, kad spalvos daro gyvūnus patrauklesnius vieni kitiems – greičiausiai tai tinka ir žmonėms. Tik pagalvokite apie rubino raudonumu padažytas moterų lūpas. Arba, jeigu esate primatas, ryškiai raudoną babuino pasturgalį... Mano pačio skruostai nuo tokių minčių kaip mat parausta (nors, jeigu neskiriate spalvų, jie jums greičiausiai pasirodytų melsvai pilki).
