Naujausiame savo romane „Nepapasakota istorija“ („Untold Story“) rašytoja ir bestselerių autorė Monika Ali (Monica Ali) mėgina įsivaizduoti, kas būtų nutikę, jei princesė Diana nebūtų mirusi per automobilio katastrofą Paryžiuje 1997 m. rugpjūtį. Jei savo mirtį ji būtų inscenizavusi, kad galėtų pradėti naują gyvenimą...
Apie į romano puslapius sugulusią neįtikėtiną istoriją pasakoja pati autorė:
„Buvo akimirka, kai sakydamas kalbą per savo sesers Velso princesės Dianos laidotuves Erlas Spenseris (Earl Spencer) ją pavadino „labiausiai medžiojama šių laikų asmenybe“. Nieko keisto, kad Diana dažnai fantazavo, kaip pabėgti iš šio gyvenimo.
Ji svajojo išvykti svetur, tarsi pabėgimas stebuklingai dovanotų „normalų gyvenimą“, kokio ji troško. Tačiau lygiai kaip paprastos mergaitės tik pasakose virsta princesėmis, prireiktų pasakos šią princesę paversti paprasta moterimi.
Mano princesė yra išgalvotas herojus. Ji išpildo savo svajonę ir po dešimties metų gyvena nedideliame Jungtinių Amerikos Valstijų miestelyje, varto žurnalus, ieškodama Londono nuotraukų, kad galėtų žvilgtelėti į savo senąjį gyvenimą. Ir pamato straipsnį apie koncertą, kurį Haid parke suorganizavo sūnūs jos „mirties“ dešimtmečiui paminėti. Trapi ramybė, kurią jai pavyko susikurti, nuolat persmelkiama minčių apie tai, ko neteko: ne karališko gyvenimo blizgesio ir spindesio, bet to, kas brangiausia, – savo vaikų.
Svajonė pabėgti
Lidija (Lydia), mano herojė, turi daug bendra su princese Diana. Ji dievinama milijonų, asmeniniame gyvenime patyrė išdavystę, jai buvo sudaužyta širdis. Privilegijuotame gyvenime nuolat jautėsi įkalinta ir vieniša.
Ir pagaliau pabėgimas. Mano herojė nemiršta automobilio avarijoje Paryžiuje. Ji priėmė negrįžtamą sprendimą: inscenizuoti savo pačios mirtį ir pradėti naują gyvenimą. Bėgant metams dažnai svarsčiau, kas būtų nutikę Dianai, jei jos gyvenimo nebūtų nutraukusi tragedija. 2009 m. vasarą nusprendžiau parašyti trumpą apsakymą, paremtą šia prielaida, nusipirkau keletą knygų apie Dianą ir pradėjau tyrimą. Kas mane taip jaudino? Daugybė aspektų, bet išskirčiau tris.
Pirmasis – kokia maištinga buvo Diana. Suvaržyta protokolų ir tradicijų, ji dažnai nepaklusdavo taisyklėms. Ir nežmoniškai rizikavo. Kasdieniame gyvenime Dianos elgesys kartais irgi atrodydavo nutrūktgalviškas. Pavyzdžiui, 1993 m. pavasarį slidinėdama Austrijoje ji iššoko per viešbučio balkoną į sniego pusnį, norėdama naktį pabėgti nuo apsaugininko. Laikui bėgant atsisakė policijos apsaugos, baimindamasi, kad ją šnipinės ir norėdama elgtis taip, kaip jai patinka.
Antrasis aspektas, patraukęs mano dėmesį, – tai jos skausmas. Mitybos sutrikimai, vyro neištikimybė. Ji buvo gražiausia moteris pasaulyje, tačiau vyras ją atstūmė. Vis dėlto kančia tik padidino jos populiarumą visuomenėje.
Trečia, buvau sužavėta, kaip dažnai Diana norėdavo pabėgti iš savo gyvenimo. Ji gyveno po tokiu didinamuoju stiklu ir juto tokį spaudimą, kokio kitas mirtingasis tiesiog nebūtų atlaikęs.
O kas, jei?
Žinoma, kartais įtampa sprogdavo. 1995 m. per interviu Diana atskleidė, jog anksčiau jos vyro draugai manė, esą ji – nestabilios psichikos, serganti ir turėtų būti laikoma namuose, kad pasveiktų ir nekeltų tiek keblumų.
Diana svajojo gyventi normalų gyvenimą. Su meilužiais jai patikdavo „žaisti namus“, ruošti maistą arba lyginti jų marškinius. Kai „jos gyvenimo meilė“ pakistanietis širdies chirurgas Hasnatas Kanas (Hasnat Khan) vieną vakarą pakvietė ją į džiazo klubą Londono Soho rajone, jai buvo malonu įsilieti į minią niekieno nepastebėtai, pasislėpusiai po juodų plaukų peruku ir tamsiais akiniais.
Ji manė, kad jei išvyktų svetur, galėtų pabėgti nuo spaudimo, kurį juto kasdien. Svarstė apie JAV. Tad pradėjau galvoti, o kas, jei?..
Labiausiai nesuprasta moteris
Nors yra daugybė panašumų, vis dėlto mano herojė išgalvota. Vienas esminis skirtumas tarp Lidijos ir princesės Dianos (manau, Diana to niekada nebūtų padariusi) – ji nebūtų palikusi savo berniukų.
Kad ir ką kiti apie ją galvojo, dėl vieno nekyla jokių abejonių: ji buvo absoliučiai atsidavusi mama.
Lidija po inscenizuotos avarijos kurį laiką slapstosi, o vėliau apsigyvena nedideliame Amerikos miestelyje ir kuria naują gyvenimą – susiranda darbą, užmezga draugystę ir santykius su vyru. Nors ir persekioja vaikų netektis, ji bent jaučiasi saugi, žinodama, kad jos paslaptis niekada nebus atskleista. Kol galiausiai vis dėlto prasideda katės ir pelės žaidimas...
Žinoma, tai fantazija, pasaka. Tačiau man buvo įdomu tyrinėti Dianos asmenybę. Kuris iš mūsų įtemptais gyvenimo momentais nėra svarstęs – kas būtų pasitraukus iš vieno gyvenimo ir pradėjus kitą? Ar tikrai įmanoma visas bėdas palikti praeityje? Štai ką norėjau ištyrinėti. Bet taip pat norėjau išreikšti pagarbą vienai nuostabiausių ir labiausiai nesuprastų šių laikų moterų.
Pralaužė barjerus
Labai gerai prisimenu savo reakciją į žinią apie Dianos mirtį: kaip ir visa šalis, aš buvau šokiruota. Negalėjau tuo patikėti. Prisimenu, kaip ankstų to rugpjūčio sekmadienio rytą į kambarį įėjo mano vyras ir papasakojo, kas nutiko. „Ne, – atsakiau aš. – Tu juk kalbi nerimtai.“
Kaip ir visa šalis, aš prilipau prie televizoriaus. Visą dieną. Ir savaites po to.
Kai Velso princesė atvirai kalbėjo apie savo bulimiją, kai ji spaudė rankas užsikrėtusiesiems AIDS, kai televizijos žiūrovams pasakojo, kas vyksta už aukštų rūmų sienų, ji ėjo prieš konvencijas, prieš visą instituciją. Tai buvo elgesys, kuriam reikėjo drąsos. Ji pralaužė barjerus. Jei dabar jų nebėra, bet mes nesugebame protingai išnaudoti savo laisvių, tai tikrai ne jos, o mūsų kaltė. Diana buvo ne tik didžiausias pavyzdys, ji buvo didžiausias ikonoklastas. „Nepapasakota istorija“ yra mano linkėjimai jai.“
