Į Antarktidą jie atvyko gruodžio 7 d., o į Lietuvą sugrįžo gruodžio 19-ąją. Kaip pasakojo vyras, visiško aktyvumo – kopimo, iš viso buvo 4 dienos.
Savo pavyzdžiu lietuviai įrodė, kad aukščiausi taškai pasiekiami ir paprastiems, darbus ir šeimas turintiems žmonėms.
„Mums svarbiausia, kad žmonės užsikabintų, kad eitų, nebijotų. Mes lygiai tokie patys. Mes nesam alpinistai. Visiems sakome – jeigu mes – dirbdami, turėdami šeimas, įsipareigojimų ir rūpesčių sugebame padaryti tokius dalykus, tai jūs tikrai galite eiti ir pamilti tuos kalnus. Ir savo jėgose ką nors gero ten nuveikti“, – nebijoti skatina N. Pranckevičius.
Plačiau apie įspūdingą kelionę su portalo tv3.lt skaitytojais sutiko pasidalinti Nerijus Pranckevičius, kuris papasakojo, kaip viskas vyko.
Oro sąlygos
Lediniame žemyne vyrus pasitiko gamtos malonė, kokios patyrę keliautojai nematė dešimtmečius, tačiau net ir „idealus“ oras čia reiškia stingdantį 40 laipsnių šaltį ir nuolatinę kovą su klastingais temperatūros šuoliais.
„Oro sąlygos buvo idealios. Todėl mes taip greitai susisukom. Apskritai mums nei vienoj ekspedicijoj, kiek aš esu kalnų lankęs, nėra buvę, kad visos dienos būtų tokios idealios. O tie, kurie Antarktidą lankė jau po 14 ekspedicijų, tai sakė, kad čia geriausias oras per visą jų gyvenimo istoriją.
Bet net ir tomis idealiomis sąlygomis, šalčiausią dieną buvo žemiau -40. Mes ruošėmės blogesniam orui. Ruošėmės pačiam blogiausiam, nes sakė, kad gali būt ir -60 ir dar žemiau.
Bet labiausiai pasisekė, kad pačiomis pirmomis dienomis nebuvo pats šalčiausias oras ir mūsų organizmas iš šitos zonos, kur pakankami šilta, spėjo adaptuotis ir prisitaikyt prie to šalčio. Ir mūsų smegenys spėjo prisitaikyt, nes reikia saugotis, kadangi čia nėra taip, kaip Lietuvoj ar kažkur Europoj. Čia labai greitai viskas keičiasi. Oras atrodo geras, saulė šviečia, bet staigiai atėjo debesys užpūtė vėjas ir tau kelis kartus pasikeitė oro temperatūra į minusą. Tai tiesiog tavo organizmas nespėja susitvarkyt su tokiais dalykais“, – atvirai dalijosi N. Pranckevičius.
Maisto racionas
Antarktida – griežtų taisyklių zona, kur savarankiškos išvykos draudžiamos, o tai tiesiogiai atsispindi ir keliautojų meniu. Šįkart įprastą keliautojo racioną – užpilamas košes – pakeitė dešrelės ir kumpis, tačiau Nerijus pripažįsta: kalnuose gurmaniški malonumai ne visada atperka vargą juos gabenant.
„Kadangi į Antarktidą negalima keliauti savarankiškai, nes į kai kuriuos kalnus mes einam savarankiškai, tai tada nešamės tą liofilizuotą maistą, užpilamą. O čia buvo organizatorių parūpintas pilnesnės sudėties maistas. Buvo dešrelių, kumpio, blynus, kiaušinienę kepėm. Tokio aukštesnio lygio maistas. Bet iš kitos pusės, visą tą maistą reikėjo tįsti ant pečių, tai aš būčiau pasirinkęs geriau valgyt prasčiau nei ant tų pečių gabenti“, – kalbėjo Nerijus.
Tarp žemės ir dangaus
Fizinė ištvermė buvo tik dalis sėkmės – kur kas sunkiau buvo atlaikyti sensorinę apgaulę, kai pranyksta riba tarp žemės ir dangaus, o saulė, niekada nenusileidžianti už horizonto. Kalbėdamas vyras prabilo apie didžiausius kelionės iššūkius.
„Čia buvo labai sudėtinga dėl vėjo sąlygų, nes vėjas pakyla staiga, ir jeigu kokia galūnė ar veidas yra apnuoginti, tai atrodo, kad tau verdančiu vandeniu perlieja. Toks aštrus vėjas, kad tu turi visą laika būt pasiruošęs.
Antras dalykas, aplinka labai stipriai skiriasi nuo to, ką aš prieš tai matęs. Gal panašiausia būtų Aliaska, kur irgi yra tos baltosios naktys ir daug sniego.
Čia nėra nakties. Iki tiek, kad 2–3 nakties šviečia saulė. Šviečia, tave šildo, neleidžia miegoti, nes mūsų smegenys pripratusios vis tiek prie to biologinio laikrodžio, kad yra šviesu ir tamsu. Ir kai tu pabundi naktį, nes tau reikia į tualetą ar nori atsigerti vandens, o tau šviečia saulė. Ir tavo smegenys sako, o, žiūrėk, jau diena, reikia keltis. O pasižiūri – dar tik antra nakties.
Ir tas visas skaidrumas, baltumas. Nėra tiek daug gamtoje objektų, kuriuos akis gali atskirti. Tu kai kuriose vietose matai vien tik baltą spalvą. Tarkim, yra debesys danguje, tai tu nebeskiri, kur yra dangus, o kur žemė. Tu kažkokioje sferoje, kažkokiam skrituly įlindęs ir tavo smegenys tiesiog pradeda nuprotėti nuo to, kad tu nesupranti, kas su tavim darosi. Atrodo net eit negali, kaip girtas eini, nes nėra objekto, už kurio akis gali užsikabinti ir subalansuoti tavo pusiausvyrą.
Tai šie dalykai buvo sudėtingiausi. Pačiai ekspedicinei daliai buvom pasiruošę, fiziškai stiprūs. Kalnas nėra toks iš savęs sunkus, nėra labai techninis, kad būtų sunku. Sakyčiau mes buvom geriau pasiruošę, nei jis galėjo mus nustebint“, – prisiminė vyras.
Skrydžių problemos
Kelionė į Antarktidą priminė tikrą logistinį „cirką“, kuriame teko skelbti „karą“ oro uostų sistemoms. Kaip pasakojo pašnekovas, problemos prasidėjo dar kelionės pradžioje.
„Mums buvo problemų nuo pat skrydžio į ten. Cirkas. Mums vėlavo lėktuvas į Santjagą. Skridome 20 valandų iš Stambulo į Santjagą. Pagal taisykles, išlipę turėjome pasiimti savo bagažą, bet kadangi laikas buvo per trumpas iki kito skrydžio, atėjo oro uosto darbuotojas, nuvedė mus į kitą lėktuvą ir sako: „Mes jūsų bagažą išsiųsim.“ Bandėm kovoti, kad gal ne, mes pasiliksim“, – nesklandumus prisiminė vyras.
Visgi oro uosto darbuotojas patikino, kad viskas bus gerai ir tai jau ne pirmas toks atvejis.
„Ir jie išsiuntė, bet ne į tą miestą. O ta įranga ir kainuoja tūkstančius, ir mūsų ūgis specifinis. Mes perėjome visas parduotuves Čilėje, galvojome, kad susipirksime, ko trūksta, bet nieko negavome, nes ten tiesiog nėra tokio ūgio žmonių. Tai tada mes realiai paskelbėm karą viskam, mes įjungėm visas oro linijas, kuriomis skridom, visus oro uostus, tiesiog neišėjom iš oro uosto, kol mums nepradėjo kažkas veikt. Jau per pažįstamus skambinėjom.
Šiaip ne taip po trijų dienų mes tą bagažą atgavom, bet tik todėl, kad realiai paskelbėm karą“, – tęsė Nerijus.
Skrydžių problemos čia nesibaigė. Skrydis atgal į Lietuvą taip pat vyrams buvo su trikdžiais.
„Kai jau skridom namo – keitėm bilietus, kadangi greičiau pavyko pabaigt kelionę. Gavom tuos bilietus, ateinam skrydžio dieną priduoti lagaminus, pasidaryti chek-in'ą ir mane užchek-in'ino, o Justo pasą varto ir sako, kad yra problemų. Klausiam, kokios problemos? Jie sako, jūs palaukit, mes išspręsim, bet nesako, kokios problemos.
Atėjo kiti darbuotojai, mes laukiam, jau truputį išsigandom. Ir kitas darbuotojas pasako, jog bilietų nėra. Pardavė daugiau bilietų nei yra lėktuve vietų. Ir taip išėjo, kad Justas gavo bilietą be vietos, pridavė tuos lagaminus ir jam sako, eik prie vartų, jeigu atsiras vieta, mes jus tada įlaipinsim.
Sakau, gerai, bagažą pridavė, o jeigu jis neatsisės, kas tada bus? Bagažas skris į Vilnių, o Justas gyvens Čilėje? Sako, tai draugas paims jo bagažą. Tai aš suprantu, kad aš paimsiu, bet juk jam jo reikia čia, jeigu jis neskrenda.
Galiausiai Justas tilpo į lėktuvą, o trys šveicarai iš kitos mūsų komandos taip ir liko, neišskrido.
Tai taip gavosi, kad mes nuo pradžių iki galo buvome kare“, – dalijosi Nerijus.
Ateities planai
Pasiekus 7 viršūnes, noras kopti niekur nedingsta, tačiau ateities planuose – ne tik ambicingi planai, bet ir siekis atrasti kalnuose ramybę, kurios šiose sunkiose ekspedicijose kartais pritrūkdavo.
„Tokių kaip projektų nėra. Šis buvo netikėtai didžiausias, kad suliptume į visas tas pasaulio viršūnes.
Bet kalnai nesibaigia. Aš pats dar noriu į Kaukazo kalnus sulaipioti, yra ten nemažai 7000 metrų kalnų. Pernai į vieną nepavyko sulipti dėl oro sąlygų, tai jaučiu tokią ambiciją, kad dar kartą bandysiu ir turiu sulipt. O vėliau, matysim, gal labiau mėgautis pradėsim. Nes kai kurie iš šio septintuko kalnų buvo daugiau darbas su savimi, mažiau džiaugsmo patiri, nes nori pasiekti tikslą ir nesigauna pasimėgauti“, – pasakojo Nerijus.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
