Iš viešumos dingusi Živilė Vaškytė-Lubienė – apie vaikus: „Neturiu norų, kad jie sektų mūsų pėdomis“

Nors ir su televizija moteris prieš kurį laiką atsisveikino, toli nuo kamerų ji nenutolo. Iki šiol moteris kuria laidas, lankosi renginiuose gilina savo ir kitų žinias. 

„Turiu savo laidą, „Youtube“ platformoje savo kanalą „Klodų klodai“. Mane vis pakviečia prodiusuoti ir kitas TV laidas, tad televizija vienokia ar kitokia forma išlikusi mano gyvenime.

Didesnę laiko dalį dabar skiriu verslo renginių, konferencijų moderavimui ir savo verslui – tvarumo konsultacijų įmonei „ENOUGH“, kurią įkūrėme su drauge. Tvarumas man labai svarbus, matau jame prasmę, tad ir veiklą vystyti šioje srityje man tikrai įdomu.

Patinka nagrinėti kiekvienos įmonės situaciją, ieškoti sprendimų ir padėti kelionėje link tvarios organizacijos“, – apie veiklas pasakoja pašnekovė. 

Ekologija visą gyvenimą buvo svarbi moters dalis – dėl įvairių priežasčių moteris atsisakė mėsos, jau seniai siekia, kad nuo žmonių veiksmų nenukentėtų gamta. Užsibrėžimą saugoti aplinką, gamtą ji pavertė ir nuolatine savo veikla. 

„Tvarumo sąvoka labai plati, apimanti ir aplinkosaugą, ir valdyseną, ir darbo santykius, ir žmogaus teises, ir veiklos etiką, ir dar daug dalykų, kuriuos turi peržiūrėti ir tobulinti kiekviena įmonė. Visų siekis turėtų būti gyventi ir veikti taip, kad nekenktų gamtai ir žmogui.  

Bet būtent tokio verslo gimimas tikrai natūralus mano asmenybei, nes visada domėjausi aplinkosauga, klimato kaitos reiškiniais, ekologija. Stengiausi ir stengiuosi gyventi kuo tvariau, apgalvoti pasirinkimus ir jų pasekmes. Iš esmės tvarumas yra sąmoningumas.

Jei žmogus sąmoningas, jam nereikia aiškinti, kas teisinga, o kas – ne, kas kenkia kitam ar gamtai, o kas – ne. Bet žinoma, tam reikia ir nuolatinio domėjimosi“, – teigia ji. 

Kameros ir gyvenimas šalia gamtos

Nors toli nuo kamerų moteris nenutolo, tiesioginis eteris ir televizija liko tik praeitis. Tiesa, nors anksčiau televizija buvo pašnekovės kasdienybė, nostalgijos jai ji tikina nejaučianti.

„Dirbau daug metų tiesioginiame eteryje ir už kadro, televizija manęs vis nepaleidžia. Bet buvimas eteryje niekada nebuvo mano tikslas. Man visada buvo svarbiau, kad mano veikla man būtų įdomi ir teiktų prasmę.

Dabar matau savo versle daug prasmės, noriu padėti visuomenei, verslui susigaudyti tvarumo reikalavimuose, rasti tuos patrauklius kelius, kaip žmonėms eiti tvarumo keliu, kad tai taptų savaime suprantama mūsų kasdienybės dalimi. Vedu įdomius renginius, konferencijas.

Rudenį su verslo partnere organizavome konferenciją „Tvarumo kodas“, sulaukėme labai daug teigiamų atsiliepimų ir skatinimų pakartoti. Tad veiklų tikrai netrūksta. Gyvenimas vis apdovanoja žmonėmis ir įvykiais. Ir niekada negali žinoti, ką dar pasiūlys“, – šypteli ji.

Prieš keletą metų Živilė su šeima persikraustė į namus, esančius arčiau gamtos. Moteris neslepia, kad gamtos lopinėlyje jai pavyksta atrasti ramybę.

„Labai džiaugiamės šiuo sprendimu. Mieste, kur visi lekia, skuba, kovoja su įtampa ir nerimu, labai svarbu rasti ramybės oazę. Mes į ją panyrame, vos įsukę į mišką prie namų, – neslepia ji. – Gamta tikrai turi galią nuraminti protą ir sugrąžinti gebėjimą džiaugtis šia akimirka, pastebėti net ir mažus pokyčius ir jais mėgautis.“

Motinystė ir vaikai

Dukrą Fridą ir sūnų Herkų auginanti laidų vedėja neslepia, kad jos vaikai – nors ir skirtingi, bendrumų turi gana daug. Moteris džiaugiasi, kad auga žmonės, kurie tarpusavyje moka sutarti. 

„Auga asmenybės. Atpažįstu jų skirtingas prigimtis, nors, žinoma, turi jie panašumų tarpusavyje tikrai daug. Džiugina jų artimas ryšys.

Neieškau savęs juose. Priimu juos kaip atskiras asmenybes. Džiaugiuosi, kad galiu būti jų mama, padėti, kai reikia, ir džiaugtis tuo, kokie jie yra. Mes, tėvai, kaip sodininkai, turime klausyti širdies ir leisti jiems augti – kad nepalaužtume jų noro stiebtis ir skleistis“, – šypteli ji.

Į motinystę Živilė tikina nežiūrinti kaip į darbą, o veikiau kaip į apdovanojančią veiklą:

„Motinystė man yra dovana. Taip, ji reikalauja visiško atsidavimo, besąlygiškos meilės ir didžiulių pastangų. Bet ji taip apdovanoja... Aš vaikų norėjau visada. Jau maža būdama žinojau, kad norėsiu turėti vaikų.

Tikiuosi, kad esu gera mama savo vaikams. Labai stengiuosi. Bet rezultatą reikia paleisti. Nesiekiu atitikti kažkokį standartą, tiesiog noriu būti tokia mama, kokios reikia mano vaikams.“

Visgi paklausus apie vaikus, moteris su šypsena tikina, kad jiedu, kaip ir tėvai, linkę į menus ir kūrybą. Kartu su vyru Živilė padeda vaikams kuo labiau į save įsiklausyti ir ugdyti savo pomėgius.  

„Dėkoju, kad man tokius nuostabius Dievas atsiuntė. Mano užduotis – „nesugadinti“. Daug laiko praleidžiame kartu, daug kalbamės, atsakau į visus vaikų klausimus, net jei reikia paieškoti informacijos ar gerokai pasukti galvą, kaip ją jiems pateikti. Abu labai kūrybingi, prigalvoja įvairiausių žaidimų, vis ką nors sukuria namuose.

Dukra mokosi groti fortepijonu, piešia, lanko teatro studiją. Sūnus lanko robotikos užsiėmimus, labai mėgsta Lego, žaidžia futbolą. Abu turi gražius balsus ir gerą klausą.

Su Edgaru yra net dainą sukūrę man. Labai jais džiaugiuosi ir labiausiai noriu, kad jie rastų savo kelią ir būtų laimingi, kad veikla, kurią jie pasirinks, teiktų jiems džiaugsmą“, – neslepia pašnekovė. 

O ar moteris pastebi ir vaikų polinkį į sceną, iškalbingumą? 

„Jie abu sceniški, turi ir iškalbą, ir gerą humoro jausmą. Dukra jau išbandžiusi sceną ne kartą kaip skaitovė, pasirodė dainų konkurse ir spektakliuose su teatro studija. Sūnus dar į sceną nenori, rengia pasirodymus namuose.

Neturime su vyru jokių lūkesčių ar norų, kad jie sektų mūsų pėdomis, –  kalba Ž. Vaškytė. – Mūsų užduotis yra leisti jiems save išbandyti, o tada tegul jie patys pasirenka.

Svarbiausia, kad veiklos jiems teiktų džiaugsmą, galimybę atsiskleisti, dovanotų malonių patirčių ir bendraminčių.“