Žmonės visais laikais veržėsi sunaikinti vienas kitą. Ir išgalvojo daugybę veiksmingų būdų, kaip tai padaryti. Kartu su seniausiais ir patikimiausiais, laiko patikrintais „argumentais“, tokiais kaip durklai, kardai ir pistoletai, į darbą dažnai būdavo paleidžiami nuodai. Jeigu kas nors būtų suskaičiavęs, kiek vidutiniškai mirtinų antpilų sunaudodavo vienas viduramžių Europos gyventojas, būtų užregistravęs rekordą. Na, o iki krikščionybės laikų, kai žmonijos neslėgė religinė moralė, nuodai buvo bene labiausiai paplitęs politinių kovų instrumentas.
Čia yra savitos juodos logikos: gamta pati mums, žmonėms, įdavė į rankas naudoti paruoštą mirtiną ginklą. Ir dar pasiūlė iš ko pasirinkti.
Nuodų karalius, karalių nuodas...
Vienas seniausių nuodų pasaulyje yra arsenikas. Anot legendos, jį į Europą atvežė ne kas kitas, o didysis karvedys Aleksandras Makedonietis – iš pačios Sirijos. Jo laikais nuodas buvo vadinamas sandaraku, ir jį gaubė tikros mistikos aura. Kaligulai, jo paties įsakymu, arsenikas buvo tiekiamas didžiuliais kiekiais, nes liūdnai pagarsėjęs Romos imperatorius tikėjo, jog jį galima paversti... auksu. (Pagrindinė arseniko sudedamoji dalis yra mineralas auripigmentas, kurio pavadinimas kilęs nuo lotyniško žodžio „aurum“ – auksas, taigi daugybė alchemikų kartų bandė išgauti iš arseniko brangųjį metalą.)
Kita vertus, Kaligula aistringai domėjosi pačiais įvairiausiais nuodais ir net smagindavosi bandydamas pats juos maišyti. Ko jau ko, o kūrybingumo jam netrūko: kokių tik nuodingų kokteilių neprigalvojo Kaligula įsijautęs į mokslininko vaidmenį! Paprastai visus juos išbandydavo su vergais, bet kai pasitaikydavo atrasti ypatingą receptą, mėgdavo paišdykauti: pasiųsdavo kuriam nors garbiam Romos patricijui užnuodytų delikatesų ir nekantriai laukdavo žinios apie gurmano mirtį.
Naują mirtiną gėrimą Kaligula įtraukdavo į ypatingą sąrašą prieš tai sugalvojęs jam originalų pavadinimą. Sklando mitas, kad imperatorius turėjo slaptą skrynią, kurioje saugojo geriausius savo „išradimus“ ir jų receptus.
Kartą Romos valdovas sugalvojo išties pragarišką nuodų mišinį, bet nežinojo, kaip šis veikia – o ir pavadinimo niekaip nesisekė sugalvoti. Kaligulai padėjo atsitiktinumas.
Vieną dieną gladiatorių kovose nugalėjo gladiatorius pravarde Karvelis. Pats jis buvo lengvai sužeistas, žaizda pavojaus gyvybei nekėlė ir leido toliau kovoti. Bet Kaligula nusprendė kitaip – įsigeidė išbandyti, kaip jo nuodai paveiks galingai sudėto gladiatoriaus organizmą. Taigi užbėrė nuodų tiesiai ant to žaizdos. Vargšas gladiatorius netrukus mirė, o nuodai buvo pavadinti „Karvelio mišiniu“.
Kalbėta, kad imperatorius Klaudijus, atėjęs į valdžią po Kaligulos mirties, atrado jo slaptąją nuodų skrynią ir išmetė į jūrą. Dar ilgai po to žvejai bijojo gaudyti žuvį toje jūros pakrantėje...
Grįžtant prie arseniko, jo mirtinomis savybėmis naudojosi visi – ne tik karaliai, bet ir paprasti mirtingieji. Pirmiausia dėl to, kad arsenikas buvo ideali priemonė atsikratyti graužikų – žiurkių ir pelių. Bet, aišku, deratizacija neapsiribodavo.
Esmė tai, kad diarseno trioksidas – taip skamba šio cheminio junginio pavadinimas – idealiai tinka nusikaltimams. Ištirpyta vandenyje ar kitame skystyje, ši geltona medžiaga tampa bespalvė ir bekvapė, o mirtinai dozei tereikia 60 gramų. Apsinuodijimo arseniku simptomus labai paprasta supainioti su cholera, o darbuojantis mikliam nuodytojui, gerai išmanančiam apie dozes, būdavo galima sudaryti net kelių ligų iliuziją.
Žinoma, kaip ir bet koks egzotiškas importas iš tolimų kraštų, arsenikas kurį laiką buvo išskirtinai aukštuomenės – karalių ir karalienių ginklas. Kaip juo naudotis, dar I a. pr. Kr. puikiai pademonstravo persų valdovo Artakserkso I motina Parisatidė.
Karalienė žiauriai pavydėjo sūnaus jo žmonai Statirei, marčia atsimokėjo anytai tuo pačiu. Todėl abi moterys gyveno nuolat bijodamos būti nunuodytos. O kad taip nenutiktų, ne tik valgydavo tuos pačius patiekalus, bet dar ir iš tos pačios lėkštės.
Deja, ši taktika šimtaprocentinės apsaugos neužtikrino. Anyta pasirodė esanti sumanesnė.
Kartą moterims patiekė kepsnį. Parisatidė atsipjovė gabalą ir pradėjo valgyti. Statirė, matydama, kad vyro motinai viskas gerai, ir pati gardžiai papietavo. O po kelių valandų numirė. Tai buvo panašu į tragišką sutapimą, nors karaliaus žmona iš tiesų buvo nunuodyta: prieš atsipjaudama mėsos, Parisatidė vieną peilio pusę ištepė stipriais nuodais. Popiežiaus „malonė“ Italija – Didžiosios Romos verta palikuonė – išlaikė daugelį kadaise galingos imperijos tradicijų. Tarp jų ir aistrą nuodams. Šio krašto nuodytojai galiausiai išgarsėjo visame pasaulyje.
XVI a. Roma labai pasikeitė, kai į Šventąjį Sostą atsisėdo Aleksandras VI – buvęs kardinolas Bordžija. Iki mūsų laikų išlikusiuose metraščiuose itin spalvingai aprašoma, iki kokio lygio nusirito visuomenės moralė šio popiežiaus valdymo metais. Netgi žinant, jog jo to meto dokumentai politiniais sumetimais būdavo gerokai pagražinti, ginčytis su jais sunku. Aleksandras VI ne tik neslėpė nuo visuomenės būrio nesantuokinių vaikų, bet viešai didžiavosi savo nuodėmės vaisiais. Anot amžininkų, sąmoksluose ir žudymuose popiežiui ištikimai talkino du iš jo benkartų – sūnus Čezarė ir dukra Lukrecija. Ir pamėgtu Bordžijų šeimos įrankiu tvarkant reikalus vėlgi buvo arsenikas. Tik šįsyk kokteilis su vario druskomis ir fosforu, vadinamas kantarela.
Kalbėta, kad mirtinų nuodų receptą Čezarė Bordžija gavo iš savo motinos – Vanocos Kantanėjos, žymios Romos aristokratės. Kiek žmonių ši šeimyna pasiuntė į aną pasaulį su kantarela, vienas Dievas težino: neįtikusius dvasininkus ar aristokratus, tinkamai darbo nesugebėdavusius atlikti samdomus žudikus, netinkamai pajuokavusius kamerdinerius, pernelyg plepias kurtizanes ir perdėm atsidavusias meilužes.
Bordžijos išradinėjo vis naujus ir rafinuotesnius nuodijimo būdus. Anot legendos, gražuolė Lukrecija visada nešiodavosi raktą nuo apartamentų, kuriuose laikė įspūdingą meno kūrinių kolekciją. Tas raktas buvo ne paprastas, o su nedideliu smaigaliu, įtrintu nuodais. Svečias, maloniai pakviestas apžiūrėti neįkainojamų šedevrų, duris turėdavo atsirakinti pats, taigi nepastebimai įsibrėždavo delną. To visiškai pakakdavo, kad jau tą pačią naktį Tiberio vandenys į jūrą neštų eilinį lavoną.
Čezarė seseriai niekuo nenusileido. Tik nuodus jis nešiodavosi žiede, kad reikiamą akimirką subertų į aukos vyno taurę. Tokių papuošalų popiežiaus sūnus turėjo daug ir įvairių. Pavyzdžiui, su spygliais delno pusėje – spaudžiant ranką, jie susmigdavo aukai į delną ir mirtinai apnuodydavo. Tie garsieji žiedai, beje, išliko iki mūsų dienų. Ant vieno jų išgraviruota data – 1503-ieji, vardas „Čezarė Bordžija“ ir šūkis: „Kas benutiktų, visada atlik savo pareigą“.
Galiausiai Bordžijų šeimynai atsirūgo visos jų piktadarystės. Jei tikėtume viena iš versijų, Aleksandras VI su sūnumi Čezare, bandydami pasiųsti pas Abraomą kelis jiems kortas maišiusius kardinolus, supainiojo taures. Pasekmės buvo liūdnos: 72-ejų popiežius neišgyveno, o jo sūnus, skiedęs vyną vandeniu, šiaip ne taip išsikapstė ištvėręs pragaro kančias. Nors jau niekada visiškai nebepasveiko.
Suprantama, Bordžijos buvo ne vienintelė šeima Italijoje, turėjusi nuodytojų reputaciją. Dar buvo Medičiai.
Katerina Mediči, prancūzų monarcho Henriko II žmona ir trijų Prancūzijos karalių motina, į vyro šalį atsivežė ir šią itališką tradiciją. Tai buvo protinga moteris, nepasotinama valdžios, taigi nuodas tapo patikimiausiu jos ginklu tvarkant asmeninius bei valstybės reikalus. Be to, Katerinai Mediči talkino toks florentietis Bjankis – parfumeris ir galanterininkas. Jo kvepalų ar pirštinių visi bijojo it maro. Mat ne vieną damą, susigundžiusią madingomis itališkomis pirštinaitėmis, jau tą pačią dieną su jomis tekdavo ir pašarvoti.
Vis dėlto viena garsiausių nuodytojų moterų istorijoje laikoma kita italė – Teofanija di Adamo, gyvenusi XVII ir XVIII amžių sandūroje. Ši moterytė turėjo tikrą talentą įvairiems nuodingiems mišiniams ir jų taikymo būdams. Būtent ponia T. di Adamo pirmoji sujungė nuodytojo ir kosmetologo profesijas išrasdama daugiafunkcę pudrą. Jeigu kokia nors dama įsigeisdavo atsiskaityti su neištikimu sutuoktiniu, galėdavo užsukti į šios gerbiamos palermietės kosmetikos krautuvėlę, kur, be daugybės kitų moteriai būtinų tualeto reikmenų, įsigydavo ir tos pudros. Grįžusi namo, ištirpindavo ją vandenyje ar vyne ir jau kitą rytą nubusdavo našle.
Tarp daugybės nuodytojos išradimų pats populiariausias, be jokios konkurencijos, buvo nuodingasis vanduo, kuriuo T. di Adamo nusprendė įamžinti savo vardą ir pavadino Aqua Tofana – Tofanos vanduo. Nors dažniau teigiama, kad tai padarė jos dukra, dar garsesnė nuodytoja Džulija Tofana.
Amžininkų skaičiavimais, šio vandenėlio padedama senjora Tofana po velėna pakišo kelis šimtus žmonių, tarp kurių neva buvo ir karališkojo kraujo personų, ir net popiežių.
Paskui ji ir pati sulaukė liūdno galo – po ilgų kankinimų jai buvo įvykdyta vieša mirties bausmė. Bet mirus išradėjai, jos kūrinio istorija nesibaigė. Kai kurie tyrinėtojai mano, jog būtent Aqua Tofana pražudė kompozitorių Volfgangą Amadėjų Mocartą. Juolab kad šią versiją pirmasis išsakė pats genijus, nė neabejojęs, jog buvo apnuodytas. Dar daugiau: kadangi nuodų poveikis buvo lėtas, Mocartas įsikalė į galvą, jog jo mirties laikas buvo tiksliai apskaičiuotas, kad jis iki savo laidotuvių spėtų baigti paskutinį savo kūrinį – paslaptingo kliento užsakytą „Rekviem“.
Įdomiausia tai, kad Tofanos vandens recepto paslaptis ir šiandien dar iki galo neatskleista – tik numanoma, kad tai būta arseno, švino, dar gal šunvyšnės mišinio. Simptomai pasireikšdavo palaipsniui, tarsi progresuojanti liga, taigi nebuvo jokios galimybės susekti, kada, kas ir kuo apnuodijo žmogų. Mokslininkai prisipažįsta: ir mūsų dienomis aptikti Aqua Tofana organizme būtų tikras iššūkis.
Katės ir pelės žaidimas
Kai tik nuodai tapo tokiu pat įprastu kasdieniu daiktu, kaip bet kuris kitas namų apyvokos reikmuo, iš karto atsirado ir priešnuodžiai. Aišku, veikdavo jie toli gražu ne visada, bet antikos laikų ir viduramžių medicinos knygose tokių receptų išlikę ne vienas ir ne du.
Pirmuoju istorijoje žinomu nuodų ir priešnuodžių rinkiniu buvo poeto, gydytojo Nikandro knyga. Jis rekomendavo apsinuodijus gerti pašildytą pieną, šiltą vandenį, dedešvų arba sėlenų antpilą – sukelti vėmimą ir neleisti nuodams prasiskverbti į organizmą.
Viduramžiais priešnuodžiai buvo ypač aktualūs. Ir universaliausiu iš jų, kurį rekomendavo visi gydytojai lig vieno, buvo... muilas. Klausimas, ar jis iš tiesų padėdavo apnuodytiesiems, lieka neatsakytas iki šiol.
Valgomoji druska taip pat buvo laikoma gana veiksmingu priešnuodžiu.
Tačiau turtingieji ir galingieji patys, be gydytojų ir alchemiko pagalbos, išrado patikimiausią priešnuodį iš visų: valgį ruošęs virėjas privalėdavo pats paragauti ponų maisto.
Ne visiems žinoma, kad karaliaus Liudviko XIV laikų Prancūziją taip pat buvo užplūdusi nuodijimų banga. Situacija susiklostė išties ekstremali, jei jau pats monarchas ėmėsi daryti tvarką: uždraudė vaistininkams ir gydytojams laikyti bet kokias nuodingas medžiagas, ir net už bandymą įberti kam nors nuodų nurodė bausti mirtimi.
Galima tik įsivaizduoti, kokių saugumo priemonių buvo imtasi paties Liudviko XIV rūmuose. Patikimi tarnai ne tik tikrindavo visą karališkajam stalui skirtą maistą. Dėl nuodų buvo tikrinami visi stalo įrankiai, servetėlės, net dantų krapštukai. Kilus įtarimų, peiliai, šaukštai, šakutės būdavo nutrinami duonos gabalėliais. Paskui tuos gabalėlius suvalgydavo vyriausiasis monarcho stalo tvarkdarys. Jeigu nelaimėlis likdavo gyvas, ir karališkajai šeimai būdavo galima ramiai papietauti.
Na, o garsusis kardinolas Rišeljė prieš sėsdamasis prie stalo visada iš savo lėkštės pavaišindavo vieną iš būrio savo mylimų kačių. Ilgainiui ne tik Prancūzijoje, bet ir kitose Europos valstybėse įtartiną maistą imta tikrinti su naminiais gyvūnais.
Ar verta stebėtis, kad po šimtmečių tokio gyvenimo žmonija prisigalvojo visokiausių prietarų, susijusių su nuodais ir priešnuodžiais. Tikėjimas talismanais, neva neutralizuojančiais nuodus, tapo tarsi nauja religija. Brangakmeniai, užnuodytame vyne pakeičiantys spalvą, taurės iš metalo lydinio, susilpninančio nuodų poveikį, ir net specialūs dangčiai lėkštėms ir taurėms, neva inkrustuoti mitologinio gyvūno – vienaragio rago fragmentais. Buvo tikima, kad tokiu dangčiu uždengus apnuodytą maistą inkrustacija aprasos. Todėl puotų metu patiekalus pirmiau uždangstydavo tokiais dangčiais, o tik paskui išbandydavo su virėju – dėl viso pikto.
Dar vienas plačiai paplitęs ano meto talismanas buvo vadinamasis bezoaras – nuo persiško žodžio „padzahr“, reiškiančio „priešnuodis“. Talismanas buvo gaunamas iš atrajojančių gyvūnų – antilopių, ožkų, arklių ir kitų – skrandžio. Į jį patekusius žvyro akmenėlius, plaukus, kitus nevirškinamus dalykus ilgainiui padengdavo cholesterolio, cholio rūgšties, fosforo druskų sluoksnis – taigi iš esmės paversdavo akmeniu, kokių galima rasti sergančiųjų akmenlige tulžies pūslėje. Tokie talismanai būdavo aukso vertės, o kartais ir brangesni. Ir kas nuostabiausia – ne veltui! Jau šiuolaikiniai mokslininkai įrodė, kad bezoaras iš tiesų susilpnina arseniko poveikį.
Naujasis nuodų valdovas
Bet kad ir koks veiksmingas nuodas buvo arsenikas, jis jau seniai nugrimzdo į praeitį. Tarp jį pakeitusių moderniškesnių nuodų tikromis „žvaigždėmis“ galima laikyti du – kalio cianidą ir strichniną, veikiančius žaibiškai ir užtikrintai.
Cianidas išoriškai labai primena cukrų. Tačiau tokiam „cukrui“ patekus į organizmą, kraujas akimirksniu netenka gebėjimo pasisavinti deguonį – ir žmogus žūsta. Tai įvyksta per akimirką: esant tiksliai dozei, užtenka kelių sekundžių. Užtat padauginus kalio cianido, auka gali atsipirkti... paprastu virškinimo sutrikimu.
Cianidas labai plačiai naudotas ir tebenaudojamas pramonėje – pavyzdžiui, įvairiems tirpikliams, skirtiems lakui nuimti, gaminti, nuotraukų ryškalams ir priemonėms sidabrui valyti. Kalio cianido galima rasti pačiuose nekalčiausiuose ir mums įprastuose daiktuose. Garų pavidalu jis gali patekti į kraują kartu su cigaretės dūmais ar automobilių išmetamosiomis dujomis. Tačiau panikuoti, jog esame nuodijami, tikrai nereikia. Juolab kad ir priešnuodis kalio cianidui yra labai gerai žinomas – tai tas pats cukrus. Tiksliau, gliukozė. Kaip tik dėl tos priežasties chemikams, dirbantiems su cianidais, visada būdavo rekomenduojama laikyti po liežuviu gabalėlį cukraus arba čiulpti ledinuką. Be to, šio priešnuodžio juk visada yra mūsų kraujyje.
Viso šito greičiausiai nežinojo garsiausia cianido auka turėjusio tapti Grigorijaus Rasputino žudikai: jie nuodais pernelyg gausiai pagardino saldžius pyragaičius, tad skandalingojo vienuolio atsikratė tik jį nušovę.
Mirtina kalio cianido dozė yra vos keli grūdeliai. Tačiau strichnino reikia dar mažiau.
Ši medžiaga palyginti mažai ištirta, nors naudojama jau labai seniai ir labai plačiai. Mat augalinės kilmės strichninas gali būti ne tik nuodas, bet ir vaistas. Vienu metu jį naudojo net kaip priešnuodį apsinuodijus barbitūratais.
Tai, beje, ne vienintelis teigiamo nuodų poveikio organizmui pavyzdys. Viskas priklauso nuo dozės: galima numirti (skausmingai, tarp kitko) ir nuo per didelės valgomosios druskos dozės, ir naudoti kovines nervus paralyžiuojančias dujas, tokias kaip tabunas ir zarinas, akių ligoms gydyti.
Kai kurie gyvulinės kilmės nuodai išvis yra nepakeičiami vaistai. Geriausias pavyzdys – bičių nuodai, naudojami žaizdoms ir nudegimams gydyti, imunitetui gerinti. Gyvačių nuodais gydomės radikulitą. Šiaip ar taip, dar pats Hipokratas sakė: „Viskas yra nuodai, ir viskas yra vaistas“.
Parengė Aistis GIRNIUS
