Nors pasakojimai apie šamanų sugebėjimus daug kam ir kelia abejonių, juos ir šiandien galima sėkmingai taikyti įvairiose gyvenimo srityse, sprendžiant pačius įvairiausius uždavinius.
Pakalbėkime apie įskaitas, sesijas ir visokiausias atestacijas darbe. Visas jas galima pavadinti vienu žodžiu - egzaminas. Tik nemanykite, kad rengiantis žinių patikrinimui pakanka įsiminti mokomąją medžiagą. Vienas svarbiausių pasirengimo komponentų - sukurti reikiamą nuotaiką. Štai pats paprasčiausias būdas: iš anksto apgalvokite, koks daiktas (rašiklis, ženkliukas, aprangos detalė) taps jūsų talismanu. Paskui pamąstykite, kokios savybės ir būsena bus reikalinga per egzaminą, - pavyzdžiui, ramus nusiteikimas, pasitikėjimas, atidumas. Su kiekviena šių savybių susiekite 2-3 atvejus, kai jos pasireiškė labai ryškiai, nesvarbu, kada ir kur. Pasinerkite į prisiminimus, o kai pajusite tą būseną itin stipriai, palieskite savo “talismaną”. Burtininkai ir žiniuoniai porina apie fluidais įkrautą daiktą, o klasikinėje psichologijoje tai vadinama stimuliuojamąja reakcija. Taigi imkite talismaną į egzaminą ir palieskite reikiamą akimirką.
Kai kas vadovaujasi šiuo patarimu nesusimąstydami, kam ir kodėl tai daro. Tai normalu, - praktiniams tikslams pakanka išbandyti metodiką ir ją taikyti. Bet kiti tuo nepasitenkina - ieško šio fenomeno šaknų. Tarkim, Šiaurės Amerikos indėnai turi tokias įdomias apeigas, kuriose dalyvauja visi vyrai, kad ir kokio amžiaus jie būtų. Šamanas rengia jas pirmiausia paaugliams, kad šie po jų galėtų medžioti kartu su suaugusiais vyrais. Paskui - jaunuoliams, pasirengusiems kariauti su priešais, jauniems vyrukams, jau subrendusiems santuokai ir t. t.
Šamanas liepia paaugliui atsinešti dviejų pirštų ilgio lazdelę, išpjautą iš mėgstamo medžio. Per apeigas žiniuonis ant jos užlašina sakų ir liepia keletą kartų įkvėpti, kad įsimintų, o paskui atiduoda kvapųjį pagaliuką savininkui ir rekomenduoja visą laiką jį nešiotis, o kartkartėmis išsitraukti ir pauostyti. Kiekvienam vaikinui parenkama kita medžio veislė, kitas sakų lašelis. Svarbu, kad tie sakai būtų nuo medžių, augančių genties gyvenamojoje vietoje.
Po kurio laiko lazdelė išsivadėja, nebeskleidžia sakų aromato, bet ir jos savininkas - nebe paauglys, tai suaugęs rimtas vyras, kuris ją uostydamas vis vien jaučia reikiamą aromatą, nes įprato jį jausti. Miške šios stebuklingosios lazdelės jam retai prireikia, nes čia viskas pažįstama, bet ji tiesiog nepamainoma, kai reikia įgyti pasitikėjimo savimi. Ir miško kvapai, ir sakų aromatai jam sako: “Tu - suaugęs vyras, tu - medžiotojas, tu - karys, tu - šeimos galva, tu - tėvas, tu - vadas...”
Štai ir visa “psichologinė technika”. O kaip ja naudojasi šiuolaikiniai magai ir hipnologai? Labai paprastai: apsieina be sakų, dervų ir stebuklingosios lazdelės. Varvindamas sakus ant lazdelės šamanas susieja tam tikras žmogaus savybes ar vaidmenis su kvapais, kitaip tariant, “įrašo” juos į jaunuolio sąmonę. Ir šis ryšys palaikomas visą gyvenimą. Prieš mūšį pakanka išsitraukti lazdelę, priglausti prie šnervių, ir kario dvasia atbunda. Kiti žmonės, gyvenantys lygumoje, keitė šią techniką, vietoj lazdelių naudojo maišelius su stepių žolėmis. Jie gerai žinojo, kada kokią žolę reikia išsitraukti, sutrinti delnuose ir įkvėpti jos aromatą.
Jei gyvenate kaime ar mėgstate grybauti, rinkti visokias žoleles, arbatžoles ir pan., galite pasidaryti ką nors panašaus į indėnų lazdelę, pasirinkdami savus kvapus, kuriuos skleis drobinis maišelis su džiovintais augalais. Pilna krūtine gerdami miško ar pievų kvapus pajusite, jog kiekvienąsyk aštrėja uoslė, rega, jumyse bunda senovės medžiotojo, grybų, uogų, žolelių, šakniavaisių rinkėjo dvasia. O pabudusi ji prisidės prie jų sąmonės, sustiprins intuiciją, pradės kuždėti tokius patarimus, apie kokius net nesvajojote, net negalvojote...
O kuo gali būti naudingi indėnų įpročiai, jei nemėgstate nei grybauti, nei žolelių rinkti, o į gamtą vykstate tik paiškylauti, pasėdėti prie laužo ir pan.? Be to, mūsų, miestiečių, įpročiai labai skiriasi nuo indėnų, o ir uoslė silpnesnė, na, ir gyvenimas toks nepastovus, kad net pavojinga ilgam koduoti kokį nors konkretų kvapą. Šiuo atveju daug naudingiau remtis ne uosle, bet lytėjimu. O jausti ir justi mes dar mokame.
Informaciją galima “įrašyti” ir nesinaudojant sakais, lapais ir žolėmis. Ją galima fiksuoti bet kur, o patogiausia šiam tikslui pasirinkti savo kūną, kuris visada po ranka ir visada reaguoja į mūsų prisilietimus. O indėnų technika labai pravers mokantis grumtis su bloga nuotaika ir depresija. Nesvarbu, dėl kokios priežasties jausite džiaugsmą, pakilimą, malonumą. Svarbu “įrašyti” tą jausmą, tarkim, ant kairės ar dešinės rankos mažylio. Žinoma, galite pasirinkti ir kitą vietą, tik svarbu, kad ji būtų jautri ir greitai išmoktų atsiliepti į mūsų prisilietimus. O kad aktyvuotumėte tą “stebuklingą” vietelę, pakanka patrinti ją tomis akimirkomis, kai jausitės gerai, ir mintyse susieti užgimusį jausmą su pojūčiu mažajame pirštelyje. Jame galima “įrašyti” viską, ką tik norite, visus malonius, džiugius, žvalumo ar ramybės teikiančius pojūčius bei jausmus. Paskui pakaks patrinti tą vietelę, ir iškart prisiminsime ką nors gera. Sunkią minutę ši maža gudrybė padarys jums gerą paslaugą. Gerai pasitreniravus kiekvieną nemalonumą galima ištrinti, pakeisti daug malonesniais pojūčiais. Ir gyvenimas taps šviesesnis!
Parengė Raimonda BAUBLYTĖ
Parengta pagal "Vakaro žinių" priedą "Geras!"
