- Kuo sudomino pasiūlymas vaidinti spektaklyje „Tartiufas“?
Kai režisierius pasiūlo pagrindinį vaidmenį, labiausiai „užkabina“ jo pasitikėjimas. Kad galvodamas apie naują spektaklį, jis pagalvojo apie tave, kad pasitiki. Tai labai paglosto širdį. Šiaip nemėgstu pagrindinių vaidmenų. Vaidinau pagrindinį veikėją spektaklyje „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, žinau kaip tai sunku. Ypač gastrolėse. Pagrindiniai vaidmenys man neatrodo įdomūs. Labai puikūs yra mažiukai vaidmenys. Tartiufas šiame spektaklyje irgi nėra pagrindinis veikėjas. Jis yra direktorius, o Orgonas – savininkas. Kaip ir visoje Lietuvoje – oficialiai viską daro, kalbas sako direktorius, o savininkas sprendžia reikalus.
Kas Moliere‘o pjesėje – tas pat ir Lietuvoje. Svarbiausia ir baisiausia yra tai, kad suprantame, jog mums į akis pučiama migla. Tartiufizmas tai ta migla, apėmusi viską. Atsikeli ryte, įsijungi televizorių – kalba tartiufas, pasiimi laikraštį, skaitai apie tartiufą straipsnį, kurį parašė tartiufas. Nueini į parduotuvę, perki iš tartiufo. Mus visur apgauna. Vos atsikeli ir jau apgauna. Kol repetavom „Tartiufą“ pakėlė mokesčius autoriams 30 proc., o mes tik juokiamės. Baisiausia, kad gyvename toje komedijoje ir juokiamės. Bet tai nebejuokinga.
Juk jei normaliai pažiūrėtume į Tartiufo istoriją – žmogus apgavo žmogų, prisidengdamas šventais reikalais. Kur čia komedija? Teisybę sakančių Kleantų labai nedaug, per tą miglą jų žodžiai nesigirdi. Jei jie ir kažką kritikuoja, gauna atsaką, „ai seni, ką tu pakeisi, gyvenk savo gyvenimėlį ir tiek“. Kleantai mūsų visuomenėje būtų kaip a.a. Kunigaikštis Vilgaudas, viską rėžęs tiesiai šviesiai. Kažkodėl sakyti tiesą dažnai laikoma prasčiokiškumo ženklu.
- Pastaruoju su OKT / Vilniaus miesto teatru vykote į gastroles, o Lietuvoje vaidinote kameriniuose spektakliuose, ar pasiilgote didžiosios teatro scenos?
- Taip, pastaruoju metu nebuvau visai atitrūkęs nuo teatro, vaidinau Oskaro Koršunovo spektakliuose, bet visgi Nacionalinis dramos teatras turi savo aurą, savo kvapą, kurį atsimenu iš studentiškų laikų. Didelis pastatas, trupė, repeticijos, teatro rutina – savotiškai to pasiilgau, to seniai nebuvo mano gyvenime. Tačiau prieš premjerą, kai taip trūksta laiko, apėmęs ir nerimas. Ilgesys visuomet virsta nerimu. Nauja pjesė yra nežinomybė, pilna x ir y, repetuodami ieškome, kaip tuos tekstuose užslėptus x ir y įvardyti žiūrovams. Esame lyg tam tikra mokslininkų komanda, sprendžianti pjesės vingrybes.
- Esate tikintis, tačiau vaidinsite šventvagį, žmogų, kaip sako veikėjas Kleantas, preke pavertusį net maldą. Ar nesunku rasti bendrų sąsajų su Tartiufu?
- Kuo daugiau žmogus demonstruoja savo tikėjimą, tuo labiau man tai rodosi netikra. Tikėjimas – paprastas dalykas. Jis yra ir viskas, bet matau žmonių, kurie tik prisidengia amžinosiomis vertybėmis. Tikėjimas – vienas stipriausių dalykų pasaulyje, ir žmonės, kurie meldžiasi man atrodo labai stiprūs, aš pats nebijau sakyti, kad sekmadieniais vaikštau į bažnyčią. O Tartiufas yra tik vaidmuo, aš negyvenu jo gyvenimo. Kartais ir aš padarau dalykų, priešingų savo tikėjimui. Esu jaunas žmogus, turiu visokių minčių. Prisipažinsiu, kartais esu labai nuodėmingas. O jergutėliau!
Tartiufų yra ir Vatikane, ir Tibeto vienuolyne, ten, kiek žinau, vienuoliai daugiau laiko praleidžia ne melsdamiesi, o sėdėdami prie kompiuterio – susirašinėja su savo pasekėjais Amerikoje, šie jiems siunčia pinigus. Jei koks amerikietis, tarkim, išsiskiria, vienuolis kviečia jį pas save. Mokiniui atvažiavus vienuolis išsiveda jį pasivaikščioti, prieina kalną, amerikietis skubindamasis lipa į kalną ir tada vienuolis jam sako: n e s k u b ė k. Amerikietis – tiksliai! Neskubėti... Koks išmintingas vienuolis, kokį gerą patarimą jis davė, ir visai negaila jam sumokėtų tūkstančių dolerių. Tai čia ir yra tartiufizmas! Visokių herojų pilna ir dabar: Tartiufų, Robinų Hudų, na gal dabar greičiau yra „half Robin Hood“ (pusiau Rubinai Hudai – A.P.) – jau priplėšė... bet dar nedalina! Aš visą laiką vaidmenis atskiriu nuo gyvenimo. Panašumų tarp manęs ir Tartiufo yra, aš irgi nuodėmingas, bet niekada nesiekiu naudos kito žmogaus sąskaita. Tai vienas iš esminių dalykų.
- Ar konkretūs asmenys, visuomenėje besiklostančios situacijos Jus įkvepia kuriant šį vaidmenį? Gal dabartinis „džipo skandalas“?
- Taip, vyksta skandalas, bet mes vėl apsigaunam! Kol mes žiūrime istoriją apie neišsilavinusią blondinę ir Karbauskį, kol šnekam apie tą džipą, kažkas daro kitus reikalus. Galvojame, kad aiškinamės, kaip viena moteris gavo džipą, o kažkas tuo metu gauna visą džipų gamyklą. Štai Tartiufas šneka žiniose, aiškinasi žurnalistams, bet Orgonas daro savo reikalus. Gal jis net specialiai pametėjo tą džipą, tai lengvas grobis liaudžiai. Mes visi diskutuojame, teisiame, aiškinamės, o tuo metu... Apie embrionus irgi visa Lietuva skambėjo, o tuo metu mokesčių pakėlimas įvyko tyliai ir ramiai.
- Dainius Kazlauskas, kaip ne kartą sakėte, yra žmogus, paskatinęs Jus studijuoti aktorystę. Susipažinote su juo „Žilvičio“ jaunimo stovykloje Karklėje. Nuo ko prasidėjo Jūsų pažintis? Kokį atsimenate Dainių Kazlauską?
- Kai susipažinome jis buvo lygiai toks pat kaip dabar. Pirmoji pažintis greičiausiai įvyko, kai man buvo treji, o Dainiui – dvylika. Tada stovyklos vadovas buvo a.a. Leonidas Donskis. Vėliau vadovai buvo jau jie abu, aš buvau būryje, dar vėliau, kai Leonidas išvažiavo, mes su Dainiumi vadovavome stovyklautojų būriams. Dainius nuo tų laikų visai nepasikeitė. Jis visad buvo aštrus, ambicingas, protingas. Jis man labai daug padėjo. Iš jo stoto gali pasirodyti, kad yra arogantiškas, bet jis visuomet nuoširdžiai padeda. Dainius labai žmogiškas, tik tai reikia pamatyti. Jis labai talentingas, jis aukščiausios klasės aktorius.
- Ar galėjote vaikystėje pagalvoti, kad su Dainiumi vaidinsite vienoje scenoje, kursite tą patį vaidmenį?
- Tai buvo seniai suplanuota. „Žilvičio“ stovykla buvo mano didžioji aktorinė mokykla. Mus mokęs a.a. Leonidas Donskis labai domėjosi teatru. Atsimenant jį, visad norisi dėkoti Dievui, kad vienu metu leidžia gyventi su nuostabiais žmonėmis, ir tokių žmonių mano gyvenime yra daug. Trylika metų dirbu su Oskaru Koršunovu. Aktoriai Darius Gumauskas, Saulius Mykolaitis – kartu labai daug išgyvenome. Vaikystę praleidau su Leonidu Donskiu ir su Dainiumi Kazlausku – tai juk aukščiausia klasė, penkios žvaigždutės! Jie neišmokė manęs vaidinti (apskritai, manau, kad neįmanoma išmokyti žmogų vaidinti), bet išmokė suvokti, turėti skonį ir pasikliauti savo intuicija.
- Jūs tas skolas atiduodate? Daug bendraujate ir bendradarbiaujate su jaunimu?
- Taip, labai stengiuosi, kiek galiu. Aišku, kai kam ir neatrašau, nespėju. Nepykite. Ačiū noriu pasakyti ir televizijai, nes joje užsidirbdamas, prie kitų projektų ar iniciatyvų galiu prisidėti ir negaudamas atlygio. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai prašo nemokamai pavaidinti jų spektakliuose ar kine – prašau, mielai jiems padedu.
- Grįžtant prie spektaklio, kuo skirsis Jūsų ir Dainiaus Kazlausko kuriami Tartiufai? Ar jaučiama konkurencija, kai turite sukurti tą patį vaidmenį?
- Aš pripratęs. Spektaklyje „Romeo ir Džuljeta“ keičiausi su Gyčiu Ivanausku. Aš pasitikiu Dainiumi, mes visiškai skirtingi, turime visai kitą organiką, bet džiaugiuosi, kad galiu iš jo kuriamo vaidmens paimti gerų dalykų, jis gali paimti kai ką iš manęs. Kiti aktoriai iš principo nepriima kolegos pasiūlytos idėjos, matyt, atmesdami nori parodyti, kad ji nėra gera. O mes su Dainiumi to nebijome.
- O kaip sekasi dirbti su ką tik studijas baigusiais aktoriais? Pernai kai kurie iš jų perėmė Jūsų, Rasos Samuolytės, Dainiaus Kazlausko kurtus vaidmenis spektaklyje „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“. Todėl dabar „Tartiufe“ susitinka tarsi dvi kartos.
- Na, kai repetuojant į mane kreipiasi Jūs, suprantu, kad nesu jauniausias komandoje. Bet galvoju, nieko, palaukit! Ir jums ateis laikas, kai kažkas ims kreiptis Jūs. Šiaip tai jie – labai šaunūs jauni aktoriai, darbštūs, turintys labai gerą humoro jausmą. Aš su jais susikalbu, reiškia, ačiū Dievui, dar nesu senas. Ir jei mes galim kartu juokauti – vadinasi, susigaudau, kas vyksta šiuolaikiniame pasaulyje.
- Daugeliui žmonių Jūs geriausiai žinomas kaip komikas, tačiau kai kurie aktoriai labai vengia komiko etiketės, nenori būti taip vadinami, priima taip kaip žeminantį epitetą. Koks Jūsų požiūris, ar irgi vengiate šio apibūdinimo?
- Aš toks gimiau ir nieko nepadarysiu. Nemeluosiu sau, neslėpsiu savęs ir negniaušiu savyje juoko. Man patinka, kai žmonės juokiasi, man patinka juoktis ir juokinti kitus. Niekad specialiai nesistengsiu nejuokinti. Tai būtų absurdas. Vieni gimsta linksmesni, kiti liūdnesni. Mes visi skirtingi ir visų reikia. Aišku, jeigu negali, bet stengiesi būti juokingas, tai labai graudu. Tik, žinoma, juokinti už pinigus yra žymiai sunkiau. Draugų kompanijoje visai kitaip – labai daug prisijuokiam ir tai yra pats geriausias juokas, kai dėl nieko nesistengi.
Parengė Aušra Pociūtė
