Publikos numylėtinis, savo instrumento patriotas, pasaulio čempionas, „Lietuvos talentų“ nugalėtojas, auksinis berniukas, svajonių jaunikis – tai tik keli iš daugelio epitetų, lydintys iš Šiaulių kilusį muzikantą.
Lietuvos neplaka
Jaunasis akordeono virtuozas 22-ejų Martynas Levickis pažįstamas ir tarptautinių konkursų komisijoms, ir rimtosios muzikos klausytojams, ir televizijos žiūrovams. Šiemet prestižines ketverių metų studijas Londono karališkojoje konservatorijoje baigęs vaikinas sako taip ir gyvenantis – tarp dviejų šalių.
„Su draugais juokaujam, kad esu špagato pozos, – juokiasi, – mat tenka būti ir Londone, ir Vilniuje.“ Nors prieš porą metų geriausio pasaulio akordeonisto vardą ir pripažinimą pelnęs M. Levickis šiuo metu įsikūręs sostinėje, nė pats negali pasakyti, ar ilgam: vis tenka grįžti į studijų miestą Londoną.
„Daiktus parsivežiau, – šypsosi Martynas. – Bet vis dar sunku atsakyti, kur gyvenu. Šiuo metu Vilniuje, tačiau po mėnesio jau keliauju į Londoną. Teks pabūti ten ne savaitę ir ne dvi – gal pusę metų... O gal ir likti.“ „Šiandien ruošiuosi labai svarbiam etapui savo karjeroje“, – paaiškina muzikantas. Garsi įrašų kompanija „Decca Records“ Londone ketina įrašyti ir išleisti M. Levickio albumą.
„Įrašas prasidės ir baigsis iš karto po Naujųjų metų – sausį, – artimiausiais planais dalydamasis talentingas akordeonistas sakė žinąs, jog jo laukia nelengvas darbas. – Dalis Londone planuojamo išleisti albumo repertuaro bus klasikinis – skambės Volfgango Amadėjaus Mocarto, Johano Sebastiano Bacho, Sergejaus Rachmaninovo kūriniai. Tai bus klasika, kurią labai retai galima išgirsti atliekamą akordeonu. Kita dalis bus labiau komercinė: čigoniškos dainos, čardašai, rusiški romansai...“ Paskutinį žodį dėl repertuaro, anot Martyno, tars įrašų kompanija, tačiau parduotuvėse lietuvio albumas turėtų pasirodyti jau kitų metų vasaros pradžioje.
Nors sėkmės keliai M. Levickį veda tolyn nuo Lietuvos, apie savo šalį muzikantas visada kalba labai švelniai. „Nesu iš tų žmonių, kurie plaka savo šalį, – sako. – Taip, čia yra daug blogų dalykų, bet tai nereiškia, kad čia gimęs, užaugęs ir išvykęs, po ketverių metų galiu sakyti, kad nenoriu čia gyventi.“
„Mane Lietuvoje domina kultūrinė, žmonių bendravimo, profesionalumo kaita. Ir labai noriu prie tos kaitos prisidėti“, – nuoširdžiai prisipažįsta akordeonistas, kurio akimis, jei tautiečiams kartais ko nors ir pritrūksta, tai nebent profesionalumo. „Žinoma, Londone galima gyventi gerokai pigiau. Bet žmonės ten pavargę, pikti, stresuoti. Lietuviai laimingesni nei britai, bet galbūt aš susiduriu tik su tokiais žmonėmis, kurie ir yra laimingi“, – šypsosi Martynas.
Pačiam M. Levickiui laimė prilygsta galimybei daryti tai, ką nori: „Aš, kaip muzikantas, esu laimingas, kad savo laiku ir muzika galiu dalytis su žmonėmis, kurie ateina į mano koncertus.“
Atlikėjas atviras: nepaisant to, kad prieš išvažiuodamas studijuoti į Londoną buvo dalyvavęs ir laimėjęs ne vieną konkursą, puikai įvertintas bei liaupsinamas ne tik Lietuvoje, svečias kraštas jo nepasitiko šiltai.
„Ten visi geri, – studijų kolegų Londono karališkojoje konservatorijoje talento nė neketina menkinti Martynas. – Pradėti studijuoti buvo nelengva. Teko skubiai prisitaikyti prie naujų reikalavimų. Stengiausi kaip įmanoma greičiau ištobulinti įgūdžius, ir tai man sukėlė nemažai streso ir savikritikos. O po pirmo studijų pusmečio buvau suabejojęs, ar galėsiu išvis būti muzikantas.“
Tiesa, šio epizodo M. Levickis dabar nebesureikšmina.
„Manau, kad tada man tiesiog pritrūko dėmesio, – svarsto jis. – Vaikinas iš provincijos, atvažiavęs į didžiulį miestą, tapo mažu lašeliu milžiniškame vandenyne... Aš džiaugiuosi, kad pasijutau būtent taip, nes šiandien viską galiu įvertinti gerokai globaliau.“
„Aišku, Londono karališkojoje muzikos akademijoje nuolat buvau tarp labai gerų muzikantų, – tęsia Martynas. – Eidavau klausytis jų grojimo, paskaitų, mokydavausi iš jų, kviesdavausi paklausyti savęs. Ir ta kolegiška konstruktyvi kritika man labai padėjo.“
Paklaustas, ką dar mėgstantis veikti, kai negroja akordeonu, jis tik juokiasi: „Turbūt esu labai neįdomus – aš juk visą laiką groju!“ Tačiau juokas čia pat virsta santūria šypsena.
„Daug dirbu, man tai didžiulis malonumas. Aišku, yra laisvalaikis, kada susitinki su draugais, nueini į klubą, žiūri filmą, skaitai knygą, apsilankai teatre... Mano laisvalaikis toks, kaip ir visų žmonių.“
Save individualistu laikantis profesionalus muzikantas neslepia: draugų turi vos kelis, o apie merginą turi laiko tik pagalvoti.
„Esu pernelyg didelis individualistas, įsipareigoti kitam man labai sunku“, – toliau atvirai kalba Martynas. O kalbėdamas apie savo antrosios pusės paieškas pripažįsta, kad kol kas jam svarbiausia suvokti save patį kaip asmenybę. „Esu galvojęs apie tai, tačiau jokių išvadų nesu padaręs. Juk negalima nustatyti tam tikrų kriterijų, koks žmogus šalia tavęs tiktų. Reikia tiesiog gyventi“, – įsitikinęs vaikinas.
Dar M. Levickis save vadina nekantriu ir spontanišku, tačiau kartu ir mąstančiu pragmatiku, daug svajojančiu ir tikinčiu savo jėgomis.
„Su visais galiu šnekėti apie daug ką, bet niekada nekalbu per daug, – tikina. – O dėl to, kad neturiu daug draugų, nesijaučiu blogai. Man tikrai pakanka tiek, kiek turiu.“
Išskirtinis nuo vaikystės
Tauragėje gimęs, Šiaulių konservatorijoje mokęsis muzikantas groti pradėjo nuo trejų, kai dėdė padovanojo vaikišką akordeoną. Su ypatinga pagarba ir dėkingumu M. Levickis prisimena savo pirmąją mokytoją – pedagogę Marytę Markevičienę.
„Aš manau, kad pirmoji mano mokytoja buvo vienintelė mokytoja mano gyvenime, – sako. – Žinoma, kiti mokytojai ir profesorius Londone gali įsižeisti, tačiau to, ko aš išmokau Šiauliuose, niekur kitur nebeišmokau. Šiaulietės mokytojos įdiegti pagrindai buvo be galo svarbūs.“
Mamos užaugintas, niekada savo tėvo nematęs Martynas prisipažįsta labai anksti vaikystėje pajutęs savo išskirtinumą: vos pradėjusį vaikščioti berniuką visi vertino kaip gabų ir tiesiog kitokį vaiką.
„Mano giminėje nebuvo vaikų, kurie grojo akordeonu, dainavo, o aš visa tai labai mėgau, – pasakoja muzikantas. – Užlipdavau ant aukščiausio laiptelio prie durų, visi giminaičiai plodavo ir klausydavosi, o aš dainuodavau, grodavau ir mėgaudavausi ta akimirka. Juk nuo mažumės buvau užėmęs svarbaus žmogiuko vaidmenį, nors to pats niekada nesureikšminau – tai tiesiog buvo mano kūrybinės energijos išraiška.“
Artistiškumu trykštančiam pypliui kelią į muziką parodė krikštatėvis – žinomas tautodailininkas, skulptorius, iškilus visuomenės veikėjas Zigmantas Vaišvila. „Jis buvo tas žmogus, kuris atėjo ir atnešė man akordeoną, – patvirtina Martynas. – Nuo trejų ėmiau groti, o nuo aštuonerių – mokytis Šiaulių konservatorijoje.“
Kol neturėjo akordeono, labai norėjęs groti fortepijonu. Tačiau vos tik paėmęs į rankas dėdės dovanotą muzikos instrumentą, niekada nebepagalvojo, kad galėtų pirštais liesti kokius nors kitus klavišus. „Ir dabar neįsivaizduoju savęs grojančio kitu instrumentu“, – purto galvą akordeonistas.
Kai prieš kelerius metus ryžosi dalyvauti televizijos projekte „Lietuvos talentai“, kurio nugalėtoju galiausiai tapo, jau tada prisipažino turintis tikslą – išpopuliarinti akordeoną. Šiandien daugelio prestižinių konkursų dalyvis ir nugalėtojas nė neabejoja, kad tai daryti jam sekasi: šis muzikos instrumentas tampa vis populiaresnis. M. Levickis nebando kuklintis ir drąsiai sako manąs, kad didele dalimi tai yra jo nuopelnas.
„Idėja ir misija iškelti šį instrumentą į viešumą kirba kiekvieno akordeonisto galvoje, tačiau ne visiems tai pavyksta. Ne visi leidžia sau eksperimentuoti būdami per daug rimti ir akademiški. Žinoma, ne visi turi ir techninių galimybių.“
Anot Martyno, be jo, yra tik nedidelė grupė profesionalių muzikantų, kurie taip pat dirba šia linkme: šiandien artistai jaučia pernelyg didelę konkurenciją.
„Aš atlapaširdis ir mielai savo meistriškumo paslaptimis pasidalyčiau su kolegomis, – gūžteli jis, – tačiau šiandien situacija tokia, kad visi esame susiskaidę į vienetus.“
Užtat M. Levickis džiaugiasi pagaliau sulaukęs laiko, kai gali pragyventi iš muzikos. Būdamas studentas turėdavo suktis kaip išmanydamas: Londone net pradėjo mokyti kitus.
„Ten iš muzikos negalėjau pragyventi, nes buvau studentas, o jie groja tik dėl garbės, – aiškina akordeonistas. – Tose vietose, kuriose teko pasirodyti, nepaisant to, kad jos buvo prestižinės, už koncertus honorarų negaudavau. Žinoma, būdavo pavienių projektų, iš kurių užsidirbdavau daug pinigų, bet tokių pasitaikydavo nedažnai. Tam, kad gaučiau pastovias pajamas, labai daug dirbau kaip pedagogas. Kartais netgi atrodydavo, kad daugiau mokydavau kitus nei pats studijuodavau.“
Užtat dabar Didžiojoje Britanijoje įgytą privataus mokymo praktiką Martynas lengvai pritaiko ir Lietuvoje – Vilniuje jis įkūrė Akordeonistų mokyklą.
„Lietuvoje taikau tą pačią formulę, kurią išvedžiau Londone: dėstau privačiai, – prisipažįsta. – Čia akordeono klasės gal ir nėra labai populiarios, tačiau mokinių turiu.“
Be to, tiki muzikantas, ieškoti naujų erdvių jaunajai akordeonistų kartai visada verta.
„Privati akordeono mokykla – tik viena iš mano veiklos sričių, – sako M. Levickis. – Mokykla yra Vilniuje, tačiau atsiranda vis daugiau žmonių, kurie patobulinti žinių kartą per savaitę ar mėnesį atvyksta ir iš kitų šalies miestų. Tai neformalus mokymosi procesas, ir tai yra labai gerai.“
Šlovė trunka tik akimirką
Nuo dvylikos metų dalyvaujantis ir laimintis įvairiausiuose konkursuose M. Levickis dievagojasi, kad titulai jam – tik biografiją papuošiantys faktai. Mat triumfo momentas, koks jaudinantis jis bebūtų, tetrunka akimirką.
Jausmą, kai esi paskelbiamas geriausiu, Martynas puikiai žino. Pats jį patyrė prieš porą metų laimėjęs pasauliniame akordeonistų konkurse Kroatijoje.
„Atsimenu, mano profesorius Londone pasakė: važiuok, bet tu tikrai nelaimėsi. Sugrok, kaip gali geriau, ir viskas, – pasakoja vaikinas. – Tačiau laimėjau. Jaučiau, kad man labai pasisekė. Nespėjęs suvokti akimirkos žavesio, iš karto supratau: tas laimėjimas svarbus tik akimirką – rytoj aš vėl būsiu lygus su visais konkurencinėje kovoje. Laimėtas titulas yra puikus faktas tavo biografijoje, tačiau profesine prasme neišsisuki iš kovos.“
Tokių ypač svarbių pasirodymų M. Levickio karjeroje būta ne vienas. Vos prieš kelias savaites, lapkričio pradžioje, jam teko groti viename svarbiausių savo karjeroje koncertų – Vigmor Holo koncertų salėje Londone. Koncertuoti šioje ypatinga akustika pasižyminčioje prestižinėje erdvėje – kiekvieno menininko svajonė, o kvietimas pasirodyti joje – rimtas profesionalumo įvertinimas, prilygstantis laimėjimui aukščiausio lygio konkurse.
„Visą dieną teko ruoštis šiam koncertui psichologiškai susidorojant su savikritika ir scenos baime – juk žinai, kad tu kopi į sceną, kuri nulems tavo tolesnę karjerą, – vieną sėkmingiausių savo pasirodymų prisimena muzikantas. – Pavyko susivaldyti, ir man pasisekė kaip ir prieš porą metų Kroatijoje – sugrojau nepriekaištingai.“
Jaunasis akordeono virtuozas nesigaili tokiuose svarbiuose renginiuose patiriantis didžiules energetines iškrovas.
„Dalinuosi savo kūrybine energija koncerto metu, tačiau prieš išeidamas į sceną save plaku: kas bus, jei sumaišysiu natą, kas bus, jei nepavyks... – Martynas neslepia, kad jam nesvetimas jaudulys. – Manyje nuolat yra vidinis balsas, kuris man sako, kad aš nepakankamai kažką padariau. Esu labai savikritiškas. Bet ir labai gerai, kad taip yra, nes be tokio jausmo vargu ar ką galima būtų pasiekti.“
Kita vertus, muzikantas savo pasiekimais yra patenkintas.
„Manau, šiandien esu padaręs nemažai, – konstatuoja jis. – Tačiau nuolat atsirandu naujų meninių idėjų, iššūkių, ieškojimų. Ypač dabar, kada groju įvairiausiuose renginiuose.“
M. Levickis prisipažįsta, kad būti vien akademinės muzikos atlikėju niekada nenorėjęs.
„Man įdomūs įvairūs projektai – tiek rimtos, klasikinės, tiek populiariosios muzikos, taip pat įvairūs televizijos projektai“, – sako akordeonistas, nespraudžiantis savęs į žanro rėmus. Neseniai atlikėjas Lietuvoje išleido ir savo pirmąją kompaktinę plokštelę „iAccordion“, joje nuotaikingai skamba žymiausių užsienio popmuzikos atlikėjų hitai. Virtuoziškai pergrodamas Keti Peri, Leidi Gagos, Maiklo Džeksono bei kitas dainas, M. Levickis iš tiesų atliko tikrą eksperimentą. Ir jo rezultatu didžiuojasi.
„To reikia, – tvirtai tiki akordeono patriotas, šiandien neabejotinai stovintis ant aukščiausio meistriškumo laiptelio tarp šį instrumentą valdančių muzikantų. – Niekada nenusigręšiu nuo populiariosios muzikos ir nesakysiu, kad esu didis menininkas. Mene būti geriausiu labai slidus reikalas. Bet manau, kad esu sėkmingiausias Lietuvos akordeonistas. Juk sėkmė – tai buvimas sėkmingu laiku. Žinoma, reikia turėti sėkmės ir savo viduje. Bet svarbiausia, jog sėkmė būtų grįsta ilgu darbu, įdirbiu ir patirtimi.“
