Atvirame laiške A. Kriščiūnas išdavė, jog manė, kad išprotės. Jis kreipėsi į specialistus, vartojo vaistus, tačiau padėjo tik požiūrio pakeitimas ir susitaikymas.
Daugybė internautų išreiškė palaikymą ir susižavėjimą, kad fotografas nebijojo apie tai prabilti.
„Žmonės retai kalba apie savo neviltį.
Apie tai, kaip išsunkia darbas ir buitis, kaip viskas užknisa, ir neapleidžia siaubingas jausmas, kad taip bus iki pat pabaigos. Kad svajonės – kažkam kitam, o tau tik pinigai ir lupenos.
Žmonės niekam nerodo lupenų.
Feisbuke tavo gyvenimas – pasaka, draugams atrodai sėkmės kūdikis, jie giria naujus namus ir mašiną, o bankas džiaugiasi tavo paskolomis.
Bet niekas neklausia, kaip jautiesi. Juk ir taip aišku – puikiai! Nes esi išmokintas savo bėdų nepasakoti ir gražiai šypsotis net tada, kai viduje verkia išsigandęs žmogus.
Ir tik drąsiausieji kalba apie baimę.
Atrodo, tokia gėda prisipažinti, kad nebesi geriausias! Kad bėgai, kol aptemo akys ir dabar griūni iš nuovargio, kad labiausiai norėtum pasiduoti, nes niekas neturi prasmės ir nė viena minutė neteikia tikro džiaugsmo. Argi tavo gražieji draugai norės išklausyti, kaip su siaubu lauki nakties, kai vėl užpuls panikos priepuolis, o ryte neturi jėgų išlipti iš lovos, nes tavo dangus pilkas, net jei visai Lietuvai šviečia saulė.
Su panikos priepuoliais kovojau porą metų. Pirmasis buvo siaubingas, atrodė, kad išeisiu iš proto ir liksiu gyventi uždarytas savo kūne. Išsigandęs kreipiausi į gydytoją, jis pasiūlė ilgą psichoterapiją arba greitesnį variantą – vaistus. Mano gyvenimo dienotvarkėje visai nebuvo laiko, todėl rinkausi tabletes. Tada dar nežinojau, kad būtent dienotvarkę ir reikėjo keisti pirmiausiai.
Vaistai padėjo ištverti juodžiausią periodą. Rytai vėl tapo saulėti, dienos darbingos. Bet su tabletėmis gyventi nenorėjau, po pusmečio nutraukiau kursą. Ir nerimas sugrįžo.
Išbandžiau psichoterapiją, ėmiau studijuoti pats, dėl viso pikto kišenėje turėdavau tabletę, taip jaučiausi drąsiau. Bet nuolat kankino mintis, kad kažką praleidžiu, kad laikas eina, o aš nesu jame, tik laukiu rytojaus ar kitų metų, nes ten bus nuotykiai. O šita diena – tik išvakarės.
Štai čia ir buvo klaida.
Geriausi mano metai yra DABAR.
Žinau, kad ir kiti, ir dar kiti metai bus geriausi, nes nėra geresnio laiko, negu DABAR. Kasdien sau tai primenu: kai vedu dukrą į mokyklą ir kalbamės apie norus ir svajones, kai geriu kavą darbo pertraukėlėse, kai mintyse dėlioju naują paveikslą, kai kalbuosi su gatvėje sutiktu žmogumi ir kai užmiegu, laukdamas sapno.
Ir dar aš mokausi to, ką seniai užmiršau – vaikystės lengvumo.
Turiu asmeninę mokytoją, jai septyneri. Ji sako: „Mėgstu ketvirtadienius, nes šiandien ketvirtadienis, ir aš nešuosi namų darbą – mano sukurtą ir nupieštą pasaką apie princesę su dešimties metrų ilgio nagais“.
Mano mokytoja nuolat šoka ir dainuoja, jūroje rankomis gaudo žuvis ir įsivaizduoja, kad pagauna, o parėjusi namo iš klijų gamina „šlykštuką“, išterlioja stalą, grindis ir rūbus ir sako, nieko tokio, paskui nuvalysim, vakare mes žiūrime filmą, bet per vidurį ji sako, viskas, einu miegoti ir išeina.
Jai viskas patinka – net nedraugiškas draugių intrigas priima kaip įdomų nuotykį, nes kas gi tai yra žiūrint iš kosminės perspektyvos? Tik žmonių žaidimai!
Kasdien mokausi džiaugtis smulkmenomis – šilta duona, paukščių balsais už lango, vėju medžiuose, vakaru su knyga. Jausmu, kad šią akimirką nieko neskauda. Džiaugsmu parašius šituos žodžius.
Arba pasakius „Myliu tave“ – tam, ką iš tikro myliu.“
