Naujienų portalui tv3.lt Jurga Vernickė atvirai papasakojo apie santykius su dukra Evelina ir jos charakterį.
Laukiama šventė
Pradėdama pokalbį apie artėjantį dukros gimtadienį, žinoma fotomenininkė neslėpė, kad šiemet Evelinos pasveikinti į Los Andželą nevyks, tačiau pati gimtadienio ir Helovino laikotarpį pasitiks su jai įprastu entuziazmu:
„Aš jaučiuosi kaip ir visada – puikiai ir nuostabiai. Esu turbūt viena pirmųjų Lietuvoje, pradėjusių švęsti Heloviną. Kadangi mano dukros ir Helovino datos yra šalia, tai ir šiemet planuoju švęsti. Žinoma, liūdna, bet į Los Andželą neskrisiu pasveikinti Evelinos, tačiau Heloviną tikrai švęsiu – man patinka ši šventė. Nemanau, kad ji prieštarauja pagarbai mirusiems žmonėms“, – pasakojo moteris.
Prisiminimais grįždama į dieną, kai prieš 37 metus pirmą kartą tapo mama, J.Vernickė prisiminė pirmąjį dukros žvilgsnį, kurio nepamiršta iki šiol: „Į mane pasižiūrėjo nepaprastai didelės ir smalsios akys. Ji savyje išsaugojo tą smalsų žvilgsnį į pasaulį iki šių dienų, o tai yra labai didelė vertybė ir labai miela. Smalsumas yra labai geras variklis.“
Ypatingas ryšys su dukra
Pašnekovė gali pasidžiaugti iki šiol išlikusiu ypatingu ryšiu su dukra, mat, pasak jos, jas siejo kur kas daugiau nei vien mamos ir dukros santykiai.
„Kaip ir kiekvienas žmogus, taip ir ji savyje turi visą spektrą skirtingų dalykų... Mūsų santykis ypatingas tuo, kad ji ne tik mano pirmagimė, bet ir tuo, kad nuo dešimties metų, kai suvokiau, jog ji turinti ne eilinį talent ėmiausi kuruoti jos dainavimo veiklos. Taigi, buvau ne tik mama, draugė, bet ir vadybininkė. Turėjome tris skirtingus santykius. Manyje turbūt silpniausia buvo mamos pusė, nes labiau buvau arba draugė, arba vadybininkė. Mūsų draugystė iki šių dienų yra tikrai stipri ir labai mums abiem brangi“, – teigė ji.
Nors Evelina gyvena už Atlanto, atstumas nė kiek nesusilpnino jų artumo. J.Vernickė įsitikinusi, kad tikro ryšio nepakeičia nei kilometrai, nei skirtingi žemynai, o šią vasarą viešėdama Los Andžele ji dar kartą įsitikino, kokios brangios yra viena kitai:
„Mes draugės kaip ir buvome, taip ir liksime. Kai tas santykis yra tikras, tuomet skirtingi kontinentai ir didelis atstumas tam įtakos neturi. Gali būti su žmogumi viename kambaryje ir nejausti jokio ryšio ar artumo, o gali būti, kad žmogus yra už Atlanto, bet tu jauti tą artumą. Tikrai mūsų ryšys yra nuostabus ir ypatingas. Šią vasarą turėjau progą praleisti nemažai laiko Los Andžele, nes buvau nuvažiavusi, tad dar kartą įsitikinau ir pajutau, kad esame labai artimos ir brangios viena kitai. Ganėtinai drąsiai kalbu ir už save, ir už ją, nes per tiek metų jau pasitikrini.“
Tęsdama pokalbį apie dukrą, Jurga išskyrė ir ryškų jos charakterį, kuris, pasak pašnekovės, buvo pastebimas dar vaikystėje.
„Augant Evelina buvo su charakteriu, bet tai nėra žmogaus trūkumas. Jeigu žmogus neturėtų tam tikrų pipiriukų, tuomet gal nelabai ir ką pasiektų. Neturiu omenyje kažkokių negatyvių dalykų. Jos užsispyrimas, nuoseklumas, ryžtingumas – visa tai buvo nuo pat vaikystės ir išliko iki dabar“, – įsitikinusi ji.
Pašnekovę ir dukrą Eveliną sieja ne tik ypatingas artumas, bet ir panašus požiūris į gyvenimą. Abi vadovaujasi tomis pačiomis vertybėmis, joms labai svarbi šeima, mėgsta prasmingus pokalbius ir džiaugiasi galėdamos kartu mėgautis gyvenimo malonumais – nuo jaukių vakarienių restorane iki apsipirkimo.
„Skirtumų nelabai galėčiau ir įvardyti, o panašumų tikrai yra labai daug. Esminis dalykas – tos pačios vertybės gyvenime, o tai yra labai svarbu. Todėl gal ir taip sutariame. Mums patinka gilūs ir prasmingi dalykai, o kadangi esame moterys, mums patinka ir pasipuošti, gražiai praleisti laiką. Faina, kai su savo dukra gali eiti į kokį nors gerą restoraną ar apsipirkti. Tai labai jungia“, – šyptelėjo moteris.
Tiesa, pasak fotomenininkės, motinystė jai tapo ne tik ypatinga gyvenimo patirtimi, bet ir savotiška mokykla – iš savo vaikų ji išmoko daugybę dalykų, kuriuos vertina iki šiol:
„Visada sakau, kad baigiau tris universitetus, kurie vadinasi Evelina, Mindaugas ir Haroldas. Aš iš jų esu labai daug ko išmokusi ir tebesimokau. Labai tuo didžiuojuosi.“
