Renginio moderatorė, Melnragės bibliotekos vyriausioji bibliotekininkė Inesa Atkočaitienė kvietė visus stabtelėti valandėlei kitai, pabūti lėtume, neskubėjime bei išgirsti pasakojimą apie teatrą, klaipėdietišką laiką, likimo vingius ir sielos jaunystę.
Neįtikėtina Eglės gimimo istorija
Pradėdama pokalbį apie savo ryšį su uostamiesčiu, Eglė Jackaitė iškart sugriovė internete klaidžiojančius viešus faktus. Nors oficialiuose dokumentuose nurodoma kita gimimo vieta, jos pirmoji gyvenimo akimirka yra neatsiejama nuo Klaipėdos ir meno pasaulio.
„Internetas kartais ne visada pasako taip, kaip yra iš tikrųjų... Tiesa yra ta, kad mano kaip klaipėdietės kelionė prasidėjo būtent nuo stojamųjų egzaminų į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, tuo metu konservatoriją Klaipėdoje. Menų fakultetuose Povilas Gaidys rinko aktorinį kursą. Jis buvo mano meno vadovas. Man buvo aštuoniolika metų, gal septyniolika su puse...
Tačiau pati tikroji istorija – kad aš gimiau Klaipėdoje, tik tai nėra užfiksuota, nes pase yra parašyta mano gimimo vieta Telšiai. Kadangi tėtis ir mama gyveno Telšiuose, tai natūralu, kad vaikas yra registruotas pagal tėvų gyvenamąją vietą. Bet tuo metu, kai aš dar buvau pilvelyje, mano tėtis buvo futbolo komandos treneris ir buvo varžybos, atvažiavo jie į Klaipėdą. Mama, besilaukianti manęs su dideliu pilvuku, balandžio 27 dieną, atvyko į Klaipėdą. Kaip pasakojo mano tėtis, jie nuėjo į kiną. Žodžiu, prasidėjo gimdymas. Kine! Nieko keisto, kad aš aktorė. Tai va, sako, vos spėjom tave iki tų gimdymo namų nuvežti, tu įšovei – išpuoliau į tą gyvenimą.
Tai Klaipėdoj aš gimiau ir pirmas oro gurkšnis atsitiko čia. Tai dėl to čia absoliučiai mano miestas. Čia mano Klaipėda, čia mano miestas, čia mano žmonės, čia aš formavausi kaip asmenybė, kaip aktorė, kaip žmogus, kaip mama, kaip moteris“, – dalijosi E. Jackaitė.
„Atsitiktinumų nebūna“: kelias iš paprastos mergaitės į scenos karalienę
Prisimindama savo vaikystę, aktorė atvirai pasakojo apie nelengvą kelią bei pasidalijo savo filosofija, kad kiekvienas patirtas skausmas žmogų tik užgrūdina. Svarbiausia – nebijoti svajoti ir labai stipriai ko nors trokšti.
„Aš manau, kad atsitiktinumų nebūna. Ir aš šventai tikiu, kad prieš gimstant ten viskas toje knygoje pas Dievulį jau yra įrašyta: ir mūsų gimimas, ir mūsų susitikimai – ir prasmingi, ir skausmingi – ir visi gyvenimo įvykiai yra nulemti dalykai. Aišku, yra pasirinkimai ir mes renkamės.
Bet tai, kad aš esu aktorė, manau, tai kelias, kelionė, pradžių pradžia ir, aišku, sprendimas. Bandysiu, nes man atrodė tai neįmanoma. Tai neįgyvendinama. Aš buvau paprasta mergaitė, gyvenau Telšiuose, tai savaitinį darželį lankiau pas močiutę, paskui Mažeikiuose daug kur kraustėmės. Nelengvas buvo tas mano vaikystės kelias, bet ačiū už tą kelią, nes tik todėl, kad perėjai savo kelionę, tiktai tada tampi tuo, kas esi. Tos skausmingos patirtys dar labiau mus formuoja. Man tada atrodė, kad tai yra tiesiog neįgyvendinama svajonė, nes aktorė – tai kažkokia jau ten ypatinga, o aš labai paprasta. Bet reikia tikėti ir norėti, labai labai norėti. Aš tikrai labai norėjau ir man pasisekė. Tai reiškia – esu ten, kur turiu būti“, – šypsojosi aktorė.
Scenos ritualai ir ramybė maldoje
Publikai pasidomėjus apie ritualus prieš išeinant į sceną, susitinkant su žiūrovais ar bendruomene, Eglė Jackaitė atskleidė savo gilią dvasinę pusę. Pasirodo, didžiausia jos atrama užkulisiuose – malda ir visiškas pasitikėjimas aukštesne valia.
„Sako, kai jau visai nesijaudinsi eidamas į sceną, tai jau tikrai susimąstyk, nes faktas, kad pagarba žiūrovui, pagarba scenai visada yra... O ar kažkaip dar jautriau ruošiuosi? Tikrai taip. Tai yra malda. Visada manyje yra malda ir pasitikėjimas Dievu, nes tebūnie Jo valia. Tai aš taip ir sakau: ‚Viešpatie, tu myli mane, aš pasitikiu tavim ir tebūna taip, kaip geriausia. Tai manyje visada yra.
Pavyzdžiui, užkulisiuose prieš susitinkant su žiūrovu aš tikrai labai labai daug meldžiuosi, o tada ir nusiraminu, ir įgaunu stiprybės, ir palaiminimų. Aš tada jaučiuosi stipresnė, saugesnė, nes jau nebėra kada jaudintis. Tada tiesiog malda į Viešpatį kreipiuosi ir protėvius visus sukviečiu. Man patinka tas pastiprinimas, ir jiems maldą siunčiu, kurie amžinybėje. Tai tokie mano ritualai“, – atviravo moteris.
30 metų teatre ir nepavaldi laikui sielos energija
Renginio moderatorė priminė Eglei įspūdingą sukaktį – šiemet sukanka lygiai 30 metų, kai ji vaidina Klaipėdos dramos teatre. Aktorė šypsojosi – pati metų neskaičiuojanti, amžių matuojanti pagal savo vaikų gimimą, o vidumi besijaučianti vis dar ta pačia jauna studentė.
„Iš tikrųjų 30 neskaičiavau. Žinojau, kad jau taip nemažai, pagal savo sūnų vyresnįjį skaičiuoju. Žinau, kad jam buvo metukai, kai aš atėjau į teatrą, kai tapau Klaipėdos dramos teatro aktore. O Jokūbui liepos 4 dieną – 31-eri. Tai reiškia – tikrai trisdešimt. Iš tiesų nesuprantu, kaip tas laikas bėga. Prabėgo diena ir vėl – rytas, vakaras. Laukiam gimtadienio, laukiam jubiliejaus, laukiam kažkokios svarbios datos. Mes visada kažko laukiam. Rytojus iš tiesų niekam nepažadėtas, tai dar brangesnė ši akimirka, kurią mes dažnai tiesiog priimame kaip natūralią“, – sakė E. Jackaitė.
Eglė pasidalijo ir linksmu, nesenu pasakojimu apie bėgimo odisėją Melnragėje iki gelbėjimo stoties, kur bėgdama per jėgą suprato, kad sveikata ir energija yra didžiulė dovana, o ne duotybė.
„Man atrodo, kad aš pati kaip ta studentė. Kartais atrodo – ta mergytė kaip vaikystėje darželyje, kai tą eilėraštį deklamavo. Atrodo, niekas nepasikeitė. Juk, sako, siela tai nesensta. Ir dėl to tas 30 metų teatre... Garbaus amžiaus moterėlė taip skambėtų. O aš jaučiuosi dar tokia visai jaunatviška ir žavi, ir daili, ir sveika. Ir ačiū Dievui, viskas atrodo taip gerai... Kiekvienas amžius prabėga taip. Bet iš tikrųjų, aš manau, yra taip, kaip mes jaučiamės. Viskas yra energija ir kaip mes jaučiamės. Pasenęs gali būti ir dvidešimtmetis – neturėti energijos, iš patalo nenorėti keltis ir nenorėti nieko veikti“, – kalbėjo Eglė.
Kaip gyvą pavyzdį ji paminėjo savo 76-erių metų tėtį, kuris iki šiol aktyviai sportuoja, vaikšto su šiaurietiškomis lazdomis, važinėja dviračiu po 10 kilometrų ir Druskininkuose stebina visus savo vikrumu.
„Ta prasme – ne viskas yra pagal mūsų pasą. Iš tikrųjų, sako, nori – pasirinksi pragarą, nori – rojų. Kiekvieną dieną mes renkamės“, – pridūrė ji.
Vakarą Melnragės bibliotekoje vainikavo pati gražiausia Eglės dovana susirinkusiems – jos gyvai atlikta daina „Aš mylėjau tave tau nežinant“, kurios žodžiai dar ilgai aidėjo klausytojų širdyse.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
