Socialiniame tinkle „Facebook“ Edgaras pasidalijo ilgu, asmenišku tekstu, kuriame kalbėjo apie vaikystės traumas, sovietinio auklėjimo palikimą ir suaugusių vaikų bandymą nuo to gyti.
Edgaras Lubys prakalbo atvirai
Pasak dainininko, vis daugiau žmonių šiandien drįsta brėžti ribas, atsisakyti kaltės jausmo ir rinktis ramesnį, saugesnį gyvenimą.
„LŪŽIAI IR GIJIMAS
Žinau, kad po šiuo tekstu, kaip ir visada, atsiras tetų ir dėdžių, kuriems jis nepatiks. Ir tai yra visiškai normalu. Tai visiškai nestebina ir joks čia nesusipratimas – tai ženklas, kad vyksta gilūs, tektoniniai lūžiai. Ne tik sociume, bet ir šeimose, santykiuose, pačiose pamatinėse vertybėse.
Šiandien suaugę vaikai, gimę po 1980-ųjų, pradeda sparčiai gyti. Gyti nuo sovietinio palikimo, kuriame tėvams, pedagogams ir sistemai buvo suteikta beveik absoliuti autokratija prieš vaiką. Vaiką buvo galima žeminti, gėdinti, mušti, traumuoti fiziškai ir emociškai „auklėjimo“ vardu. Vaiką buvo galima atiduoti į savaitinį darželį, internatą, palikti institucijoms, nes „reikia dirbti“, nes „taip reikia“, nes „taip gyveno visi“, nes „mylėjo ir augino kaip mokėjo“. Darbo liaudis buvo svarbesnė už vaiko nervų sistemą, už jo širdį, už jo saugumo jausmą.
Ir štai dabar tie vaikai užaugo. Jie pradeda laužyti senus parametrus. Jie ima daryti atstumą su traumavusiais tėvais. Jie ima sakyti „ne“. Ir jų vis daugėja. Ši tema kyla į paviršių, apie ją kalbama vis garsiau ir atviriau. Natūralu, kad tai trigerina tuos, kurie gimė apie 1950–1960 metus. Tuos, kuriems vis dar atrodo savaime suprantama, kad vaikas privalo paklusti besąlygiškai. Net jei tam vaikui jau keturiasdešimt ar daugiau. Kad jis „privalo rūpintis“, kad jis „skolingas“, kad jau greit turės plauti užpakalius ir tepti pragulas mirties patale.
O tas vaikas, dabar jau suaugęs žmogus, atsistoja ir sako: ne. Ne iš keršto. Ne iš pykčio. O iš savisaugos. „Tvarkykitės patys. Aš einu gydyti savo širdies žaizdų. Aš einu auginti savo vaikų be diržo, be liniuotės per nagus, be gėdos ir baimės. Be priverstinių darbų kolūkyje, tik tam, kad būčiau vertas meilės.“
Jeigu šiandien jautiesi kaltas todėl, kad ilsiesi ir renkiesi ramybę. Jeigu jautiesi kaltas sakydamas „ne“. Jeigu jautiesi kaltas rinkdamasis save. Jeigu jautiesi kaltas, nes Tau reikia erdvės gijimui. Kaltas, nes neatsakai pakankamai greitai. Kaltas, nes neperformini taip, kaip iš Tavęs tikimasi. Kaltas, nes apskritai turi asmeninių poreikių – sustok ir klausyk labai atidžiai.
Tai nėra apie buvimą geru žmogumi.Tu buvai ištreniruotas tokiu tapti.
Tai modelis. Ir tiesa, slypinti tame modelyje, yra paprasta ir kartu skaudi: empatas beveik visada ateina iš disfunkcijos. Tai žmogus, kuriam niekada nebuvo leista būti savanaudžiu. Ne savanaudžiu žiauria, destruktyvia prasme, bet savanaudžiu žmogiškąja prasme. Turėti poreikių. Juos įvardyti ir juos ginti.
Už bazinius poreikius jis buvo baudžiamas. Jam buvo klijuojama „egoisto“ etiketė. Jam buvo siunčiama žinutė: Tavęs per daug. Tu trukdai. Tu ne laiku. Tu nesi svarbus.
O tiesa yra tokia: yra laikas, kai vaikas privalo būti savanaudžiu. Tai natūralu ir būtina augimui. Vaikui reikia komforto. Reikia emocinio artumo. Reikia dėmesio. Reikia patvirtinimo. Reikia saugios vietos būti išsiderinusiam, piktam, liūdnam, nepatenkintam. Reikia žinoti, kad jis svarbus ir mylimas ne „už“, o „nepaisant“. Meilė nėra atlygis. Jos nereikia užsidirbti.
Bet Tu išmokai priešingai. Išmokai, kad turėti poreikių yra pavojinga. Kad prašyti pagalbos rizikinga. Kad artumo poreikis gali sukelti problemų. Kad Tavo emocijos per didelės. Kad Tavo liūdesys nepatogus. Kad Tavo pyktis daro Tave blogu. Kad pagalbos prašymas turi kainą.
Todėl Tu padarei tai, ką daro labai protingi vaikai. Tu prisitaikei. Tu tapai „geras“. Sukalbamas. Patogus. Tu išmokai vaikščioti ant kiaušinių lukštų. Išmokai skaityti nuotaikas kambaryje. Veidus. Gestus. Netgi tylą ir įtampą ore. Išmokai nuspėti kitų reakcijas dar joms neįvykus. Ir po truputį pametei save, tam, kad išgyventum.
Galbūt Tu labai anksti tapai emociškai brandus, supratingas, giliai jaučiantis. Bet niekas Tavęs neklausė, kiek tai Tau kainavo. O kartais tai kainavo Tau Tave patį.
Tu išmokai užsidirbti meilę, būdamas geras kitiems.Tu išmokai gauti artumą, būdamas naudingas.Tu išmokai susikurti saugumą, susimenkindamas ir susimažindamas save.
Ir dabar, būdamas suaugęs, Tu kartais painioji nerimą su meile. Tu nebeįsivaizduoji ryšio be įtampos. Be problemų, kurias pirmas prisiimi spręsti už kitus. Tau atrodo, kad jei Tavęs reikia, vadinasi, Tu svarbus. Nors iš tiesų dažnai esi tiesiog minkšta pagalvė kito žmogaus emocijoms.
Ir net to nesuprasdamas, Tu jauti nuolatinį vidinį spaudimą likti geru. Supratingu. Atjaučiančiu.Net jei tai lėtai, tyliai ir nuosekliai Tave naikina.
Šis tekstas ne apie kaltinimą. Jis apie pabudimą. Apie teisę rinktis save. Apie teisę pagaliau gyti.
Kaip sakė žymusis poetas, filosofas, rašytojas ir dailininkas Khalil Gibran:
„Saugok mane nuo išminties, kuri neverkia, nuo filosofijos, kuri nesijuokia, ir nuo didingumo, kuris nenusilenkia vaikams“, – socialiniame tinkle rašė E. Lubys.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
