D. Montvydas: vaikai, ateitis – pirmoje vietoje, nes taip esu auklėtas

Do­na­tas Mont­vy­das nė­ra ak­las ar­ti­mie­siems,

– Mu­zi­ka – ma­no rea­li­za­ci­jos for­ma, vie­ta, ku­rio­je ga­liu jaus­tis ar­čiau­siai sa­vęs to­kio, koks esu, – sa­ko Do­na­tas. – Ta­čiau as­me­ni­nis – ma­no ar­ti­mų­jų, my­li­mų­jų – gy­ve­ni­mas man yra svar­bes­nis. Iš jo atei­na mu­zi­ka. Vai­kai, atei­tis – pir­mo­je vie­to­je, taip esu auk­lė­tas.

Nuo­lat jau­čiu ar­ti­mų­jų pa­lai­ky­mą, jiems net ne­sant ša­lia. To­dėl už­ten­ka va­lan­dą dvi pabend­ra­uti, kad juos vėl pa­jaus­čiau, „pa­si­krau­čiau.“ Bu­vi­mas be jų lei­džia su­pras­ti, kiek jie man rei­ka­lin­gi ir kiek aš jiems svar­bus. Su tė­vais, se­se­ri­mi bend­rau­ja­me la­bai at­vi­rai ir nuo­šir­džiai, tik­rai su­si­ti­kę ne­kal­ba­me apie orą.

...mei­lei,

– Di­džiau­si vie­nas ki­to pa­lai­ky­to­jai, ži­no­ma, esa­me su Ve­ro­ni­ka (šir­dies drau­ge Ve­ro­ni­ka Bra­sai­te – aut. pa­st.). Kar­tu ir gy­ve­na­me, ir dir­ba­me. Nie­ka­da ne­svars­čiau, ar man leng­viau, ar sun­kiau nuo to, kad ma­no ant­ro­ji pu­sė kar­tu su ma­ni­mi ne tik as­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me, bet ir dar­be. To­kia mū­sų da­lia ir ne­ke­liu sau pa­pil­do­mų klau­si­mų.

D. Montvydas su drauge Veronika (nuotr. Fotodiena.lt/Karolio Kavolėlio)

....mu­zi­kai,

– Kas to­liau po „Eu­ro­vi­zi­jos“? Vi­sas li­kęs gy­ve­ni­mas. Žiū­rint iš 70 me­tų per­spek­ty­vos, šis kon­kur­sas – ma­žas taš­ke­lis. Ži­no­ma, da­bar ji man su­tei­kė la­bai daug. Džiu­gu ste­bė­ti, kaip „Eu­ro­vi­zi­ja“ tar­si su­vie­ni­jo vi­są ša­lį – be­si­klau­san­čius mu­zi­kos, jo­je nu­si­ma­nan­čius. Man tai – di­džiau­sia do­va­na, ne vien to­dėl, kad bū­tent aš da­ly­va­vau ta­me kon­kur­se. Džiau­giuo­si dėl žmo­nių, ku­rie la­bai po­zi­ty­viai ma­ne priė­mė, ne­bi­jo­jo priei­ti, pa­gir­ti. Man tai svar­bu, o ne re­zul­ta­tas.

Donatas Montvydas (nuotr. Fotodiena.lt/Dmitrijaus Radlinsko)

Tai ne­reiš­kia, kad ža­du sce­no­je bū­ti 70 me­tų. Ir be jos, ti­kiu, mu­zi­ka dar il­gai bus ma­no gy­ve­ni­me. Tai bū­si­mi mo­ki­niai, gal stu­di­ja, pa­vyz­džiui, me­no? Va, jau šo­kių stu­di­ją su Ve­ro­ni­ka esa­me ati­da­rę.

Šių me­tų tiks­lai – la­bai aiš­kūs: nau­jo sing­lo lei­dy­ba, nes pen­kis me­tus bran­din­tas al­bu­mas iš­leis­tas dar prieš „Eu­ro­vi­zi­ją“, no­riu nu­si­fil­muo­ti ir to pa­ties sing­lo vaiz­do kli­pe, ak­ty­viai ruo­šiuo­si da­ly­vau­ti mu­zi­ki­niuo­se ap­do­va­no­ji­muo­se. Spa­lį vėl kon­cer­tuo­siu Šiau­liuo­se „Sau­lė­je“.

...atei­čiai,

– Ne­si­jau­čiu vie­no mies­to ar vie­nos ša­lies at­sto­vu. Ži­nau, kad gi­miau Lie­tu­vo­je, bet vi­suo­met sa­ve va­di­nu Že­mės žmo­gu­mi. Jei pro­tas su­vok­tų ma­ne pla­čiau, sa­ky­čiau, kad ir – vi­sa­tos. Ma­no, kaip at­li­kė­jo no­ras: kaip man pa­dė­jo Fre­dis Mer­ku­ris ir Maik­las Džek­so­nas sa­vo mu­zi­ka, taip sa­vo kū­ry­ba noriu pa­veik­ti vi­są pa­sau­lį.

...emig­ra­ci­jai,

– Tai nor­ma­lus da­ly­kas. Jei at­si­ran­da ga­li­my­bė dirb­ti su pa­sau­li­nio gar­so kom­pa­ni­ja, ne­lie­ka vie­tos pa­trio­tiz­mui. Do­na­tas Mont­vy­das, Don­ny Mon­tell, Lie­tu­va, Ame­ri­ka, Af­ri­ka – tai tik for­mos, prie ku­rių vi­siš­kai ne­su pri­si­ri­šęs. Ma­no tiks­las, kad mu­zi­ka sklis­tų ir vie­ny­tų žmo­nes.

Nė­ra vals­ty­bės, ku­ri ma­ne vi­lio­tų, prie ku­rios pri­si­riš­čiau. Gal ne­bent džiung­lė­se bū­tų su­dė­tin­giau kaž­ką kur­ti. Nors šiaip esu žmo­gus „prie gam­tos“.

Man Lie­tu­vo­je – mie­liau­sia, čia – ma­no na­mai, no­rė­čiau čia gy­ven­ti, pa­sen­ti ir nu­mir­ti. Bet dau­gu­ma va­žiuo­ja kaž­ką da­ry­ti į už­sie­nį prieš tai nie­ko ne­pa­da­rę Lie­tu­vo­je, sa­ky­da­mi, kad čia yra sun­ku. Sup­ran­tu, kad sun­ku, bet ma­nau, kad jie taip bė­ga nuo sa­vo pro­ble­mų. Jei ne­pa­da­rei kar­je­ros Lie­tu­vo­je, ma­nau, to ne­pa­da­ry­si ir už­sie­ny­je. Aš Lie­tu­vo­je jau tam tik­rą taš­ką pa­gal sa­vo ga­li­my­bes pa­sie­kiau, to­dėl va­žiuo­čiau į už­sie­nį, no­rė­da­mas plės­tis, o ne bėg­da­mas nuo sa­vo pro­ble­mų.

...šo­kiams,

– Tai kū­no kal­ba, neat­sie­ja­ma nuo ma­no bu­vi­mo sce­no­je. Ge­ra kū­no for­ma, iš­tver­mė man bū­ti­ni. Nuo ma­žų die­nų spor­tuo­ju, ma­no tė­tis – spor­ti­nin­kas, mu­zi­kan­tas, tam tik­rų jo auk­lė­ji­mo prin­ci­pų lai­kau­si iki šiol. Šo­kis pa­de­da iš­lai­ky­ti lanks­tu­mą, tamp­ru­mą, rau­me­nų to­nu­są.

„Eurovizija 2012“ – finalas: Lietuvos atstovo Donato Montvydo pasirodymas (nuotr. SCANPIX)

Šiais lai­kais tai tu­rė­tų bū­ti ypač ak­tua­lu. Ką ma­to­me mo­kyk­lo­se? Ber­niu­kai vaikš­to ar­ba su­si­kūp­ri­nę, ar­ba vie­nas pe­tys aukš­čiau už ki­tą. No­riu ro­dy­ti pa­vyz­dį, kad ne tik pro­tą, bet ir kū­ną bū­ti­na la­vin­ti.

To­dėl su Ve­ro­ni­ka įkū­rė­me šo­kių stu­di­ją. Aš – ini­cia­to­rius, mo­ra­li­nis pa­lai­ky­to­jas, Ve­ro­ni­ka – pe­da­go­gė. Tai – jos sri­tis, juk 15 me­tų šo­ko „To­des“.

...re­ži­mui,

– Mie­gas – ge­riau­sias ma­no pa­dė­jė­jas, no­rint tin­ka­mai rū­pin­tis bal­su ir pa­si­ruoš­ti sce­nai. Ži­no­ma, la­bai svar­bus vi­sas gy­ve­ni­mo re­ži­mas. Pa­vyz­džiui, jei ne­tin­ka­mai mai­ti­nie­si, ga­li pra­dė­ti kil­ti bal­so sty­gas de­gi­nan­čios rūgš­tys. Sten­giuo­si ne­val­gy­ti la­bai ašt­raus, karš­to, šal­to mais­to. Ger­biu sa­vo bal­są, to­dėl juo rū­pi­nuo­si.

Lai­ku nuei­ti mie­go­ti, lai­ku pa­val­gy­ti, ro­dos, – pa­pras­ta, bet dėl ma­no pro­fe­si­jos ir la­bai sun­ku. Ne­mėgs­tu ak­ty­vaus nak­ti­nio gy­ve­ni­mo, ge­riau anks­čiau nuei­nu mie­go­ti, bet pa­val­gy­ti bent ke­tu­ris kar­tus per die­ną yra su­dė­tin­giau...

...jau­ni­mo pro­ble­moms

– Užau­gau kie­me, ku­ria­me bu­vo la­bai daug nar­ko­ma­nų ir al­ko­ho­li­kų, to­dėl no­riu bū­ti sa­vo­tiš­ku am­ba­sa­do­riu­mi, pa­vyz­džiu, kas yra ge­rai ir ko rei­kė­tų veng­ti. Tai ypač ak­tua­lu da­bar, kai daug ką da­ro kom­piu­te­riai, net ne­be­lie­ka ran­ka ra­šy­tų laiš­kų. Vyks­ta mi­li­jo­nai da­ly­kų, ku­rie, ma­no ma­ny­mu, bu­ki­na žmo­gų.

Jau­čiu ele­men­ta­rios kul­tū­ros trū­ku­mą. Pas mus ne­bė­ra pa­gar­baus „Jūs“. Vi­sur, kur nuei­ni, „tu­ji­na“. Kal­bu net ne apie sa­ve, o apie jau­ni­mo ir į tė­vus, se­ne­lius jiems tin­kan­čių vy­res­nių­ bend­ra­vi­mą. Ne­bė­ra kul­tū­ros pa­kel­ti gat­vė­je pa­sly­du­sią ir parkri­tu­sią mo­čiu­tę. Keiks­ma­žo­džiai – kas ant­ras jau­ni­mo žo­dis. Nes­ku­bu dėl to kal­tin­ti vai­kų ir paaug­lių. Jei­gu jie užau­go ap­lin­ko­je, ku­rio­je ne­bu­vo tei­gia­mo pa­vyz­džio, ko iš jų ti­kė­tis?

Pa­sau­ly­je žmo­nės tam­pa ag­re­sy­ves­ni, su­sve­ti­mė­ja. Pats po tru­pu­tį to­kiu tam­pu, nes to­kios są­ly­gos su­da­ry­tos. Mu­zi­ka – me­nas, ga­li veik­ti jaut­rią­ją žmo­gaus pu­sę. Tai ir sten­giuo­si da­ry­ti, kiek įma­no­ma.

Marina VISOCKIENĖ