REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Charizma: ne grožis, ne gėris, bet širdį pavergia

Kalbėdami apie garsius žmones, pramogų pasaulio žvaigždes ir netgi politikus, dažnai sakome: „Tai charizmatiška asmenybė.“ Tačiau jei kas paprašytų patikslinti, ką reiškia žodis „charizmatiška“, – būtų keblu.

Kalbėdami apie garsius žmones, pramogų pasaulio žvaigždes ir netgi politikus, dažnai sakome: „Tai charizmatiška asmenybė.“ Tačiau jei kas paprašytų patikslinti, ką reiškia žodis „charizmatiška“, – būtų keblu.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Charizmą galima turėti arba ne. Charizmatiškas žmogus net ir kalbėdamas nemalonius dalykus, elgdamasis įžūliai ar arogantiškai daugumai vis tiek atrodo patrauklus, įdomus. Jam arba jai atleidžiamos tokios nuodėmės, už kurias kiti jau seniai būtų pasmerkti, o populiarumo neliktų nė padujų. Ką tik įvykę JAV prezidento rinkimai taip pat parodė, kad daugiau perspektyvų turi ne kandidatų pasiūlymai, o tai, kaip kalba ir elgiasi jie patys.

REKLAMA

Pusdieviai ar paprasti žmonės?

Graikiškas žodis „charisme“ reiškia Dievo dovaną. Senovėje charizma vadinta dievo dovana, kuri tenka tik išrinktiesiems. Tarp jų minimi pagrindinių pasaulio religijų pradininkai – Jėzus Kristus, Mahometas, Buda Šakjamunis.

Dovana, vadinama charizma, suteikia asmenybei nepaprastų savybių. Net iš prigimties negražus žmogus, turintis charizmos, tampa neįtikėtinai patrauklus. Jis gali spręsti tautų likimus, keisti istoriją, paskui jį traukia minios. Charizmos jėga tokia didi, kad žmonės priima ja apdovanoto žmogaus idėjas be kritikos, atmesdami savo ankstesnes mintis ir nuostatas, aklai paklusdami. Kaip tik todėl milijonai žmonių kadaise įtikėjo Vladimiru Leninu, Josifu Stalinu, Adolfu Hitleriu. Šie žmonės sugebėjo pavergti milijonus širdžių savo uždegančiomis kalbomis, raginimais imtis reformų. Įdomiausia tai, kad kritikos nesusilaukdavo net ir kvailiausios charizmatikų mintys bei veiksmai. Arba susilaukdavo, bet menkas kritikos balselis tebūdavo lašas aklai tikinčiųjų savo vadu jūroje.

REKLAMA
REKLAMA

Taip nutinka todėl, kad charizmatiškas lyderis vertinamas kaip pusdievis arba mažų mažiausiai žmogus, turintis ypatingų galių. Paklusnumas tokiam lyderiui nuolatos balansuoja ties mistikos ir beprotybės riba. Būtent todėl net ir labai nepopuliarūs lyderio sprendimai dažniausiai vertinami kaip sumani taktika, neišvengiama auka dėl gėrio, o ne klaida, įžūli niekšybė ar tiesiog nusikaltimas.

Žavesys ar charizma?

Pakankamai dažnai šios dvi sąvokos yra painiojamos. Žavesys – tai anaiptol ne charizma. Su žavingu žmogumi malonu bendrauti, pastarąjį gerai supranta aplinkiniai, jis yra laukiamas svečias bet kokiame susibūrime ir nebūtinai dėl išorinio grožio. Kaip ir charizmatas, žavus žmogus nebūtinai turi būti gražus. Jo populiarumas tarp aplinkinių siejamas veikiau su vidiniu, o ne išoriniu grožiu. Tikriausiai ne kartą esate pastebėję tendenciją: kompanijoje maloniausias būna ne pats gražiausias žmogus, o tas, kuris geriausiai moka bendrauti, yra linksmas, greta jo visi jaučiasi jaukiai. Ši asmenybė moka džiaugtis gyvenimu, tai aplinkinius nuteikia pozityviai, bet vos kompanijos siela nuliūsta, įsižeidžia ar praranda ūpą – ir gerbėjų ratas gerokai sumažėja. Štai čia ir slypi pagrindinis skirtumas tarp žavesio ir charizmos. Charizmatiškas lyderis patrauklus visada, nepriklausomai nuo jo nuotaikos, šukuosenos ar socialinio statuso pokyčių.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Beje, klysta manantieji, kad charizmatiški žmonės – šio pasaulio galingiausieji. Charizmatikų apstu tarp verslininkų, menininkų, kitų profesijų atstovų, ir ne visi jie keičia pasaulį. Savo mažas revoliucijas jie gali daryti artimiausioje aplinkoje ar anapus televizijos ekranų. Kiekvienas tampa savaip didis savo srityje.

Mantas Petruškevičius, Natalija Bunkė, Rytis Cicinas – kad ir kiek iš jų šaipomasi, nepripažinti, kad šie žmonės turi charizmos, galėtų nebent tie, kas apskritai jų nėra matę.

Ar galima tapti charizmatiškam?

Dažnai sakoma, kad charizma – įgimta savybė. Vis dėlto dar niekas neįrodė, kad šis teiginys teisingas. Maža to, ne vienas politinis lyderis ar pramogų pasaulio žvaigždė biografijose yra pripažinę, kad tik tam tikrame gyvenimo etape, išpuolus kažkokiam įvykiui ar įgyvendinus planą, visuotinė šlovė užgriuvo akimirksniu. O iki jos vinguriavo sunkumų kupinas kelias, kai teko patirti ir atstumtųjų, nesuprastųjų dalią, įveikti kompleksus, pakeisti požiūrį ar gyvenimo būdą.

REKLAMA

Be abejo, tai teikia vilčių, kad jei dievai iš prigimties neapdovanojo ta mistiškąja dovana – galbūt ją galima pelnyti patiems? Juk išties niekas netrukdo ugdyti ir puoselėti savybes, kurios atneštų ir populiarumą, ir pripažinimą. Permainų nebijantis žmogus gali savo gyvenimą pakreipti norima vaga.

1. Mylėkite save. Banalu, tačiau be meilės sau tapti patrauklia asmenybe tikriausiai dar niekam nepavyko. Net ir gėrio bei altruizmo įsikūnijimu laikomos Motinos Teresės žodžiuose skamba didi meilė sau, gyvenimui, būčiai: „Rask laiko žaisti, rask laiko mylėti ir būti mylimas, rask laiko dovanoti. Tai – amžinos jaunystės paslaptis.“ Žmogus, kuris netiki savo jėgomis ir darbais, vargu ar gebės atlikti ką nors tikrai didingo. Net ir pati tyriausia siela neišvengiamai pasiklys tarp kompleksų ir neurotiškų minčių. Visa tai įveikus išsiugdoma meilė sau – brandi ir tikslinga.

REKLAMA

2. Daugiau optimizmo! Meilė gyvenimui – privalomas žmogaus, kuriam sekasi, bruožas. Be jo neapsiėjo nė vienas charizmatikas. Meilė gyvenimui, gebėjimas juo džiaugtis ir mėgautis turi ypatingos energijos, galinčios ir kurti, ir griauti dėl puoselėjamos idėjos. Taip, skepticizmas ir cinizmo gaidelės kai kada taip pat ne pro šalį – pavyzdžiui, būtent tuo milijonus žiūrovų ilgam prie televizijos ekranų prikaustė amžinasis cinikas Daktaras Hausas. Tačiau pesimistu jį pavadinti būtų sunku: jei ne šviesos prošvaistės situacijose, kai visi kiti klaidžioja aklinoje tamsoje, jis būtų žinomas ne kaip personažas, įkūnijęs medicinos genijų, o tik kaip bjaurus bambeklis, į kurį žiūrėti paprasčiausiai neįdomu.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

3. Teigiamas vertinimas. Bendraudami su aplinkiniais charizmatiški žmonės dažniausiai įžvelgia gerąsias jų savybes. Dar didesnis populiarumo efektas pasiekiamas tada, kai apie savo gerąsias savybes žmogus net nenumano. Tuomet charizmatikui amžiams prilipdoma didžio atradėjo, žmogaus, pakeitusio gyvenimą etiketė. Tokią savybę itin gerai turi išsiugdę kai kurie pedagogai (paprastai sakoma, kad tai – Pedagogas, iš didžiosios raidės), kurie geba pažadinti snaudžiantį neklaužadų talentą, o išsiblaškiusiems nevykėliams paduoda į rankas teptuką: „Nejau pats nežinojai, kad tu pieši daug geriau už kitus?“

REKLAMA

4. Diplomatiniai gabumai. Šis charakterio bruožas itin svarbus, jei negimėte su charizmos marškinėliais ir šią savybę tik dabar pradėjote ugdytis. Gebėjimas susitarti su įvairiais žmonėmis, virtuoziškai valdyti žodžius ir mokėti įtikinti padeda sparčiai pelnyti populiarumo taškų ir darbe, ir asmeniniame gyvenime.

5. Mokėkite duoti nurodymus. Tiksliai formuluoti savo norus geba anaiptol ne kiekvienas vadovas. O juk tam, kad pavaldiniai (ar gerbėjai) paklustų, turite aiškiai suformuluoti, ko iš jų norite. Beje, svarbu ne tik tinkama formuluotė. Prireiks dar ir įtaigumo: žmonės turi norėti daryti tai, ko jūs prašote. Kaip tik čia turėsite pasitelkti sumanumą, parinkti tinkamiausius žodžius, balso toną, gebėti paraginti, pagirti, motyvuoti. Nesistebėkite – dažniausiai geriausių rezultatų duoda ne tiesioginiai prašymai ar įsakymai, o mokėjimas pakreipti situaciją taip, kad tie, kurie turi paklusti, norėtų tai daryti nuoširdžiai, tarsi patys būtų išsikėlę tokią užduotį.

REKLAMA

6. Jėga. Tiek fizinė, tiek dvasinė. Atsparumas stresams, puiki fizinė forma net ir sunkiausiomis sąlygomis, kelia simpatiją ir pasitikėjimą. Silpnas žmogus dažniau kelia gailestį. Jį galima mylėti, bet sunku įsivaizduoti kaip lyderį ir autoritetą – net jei silpnumas pasireiškia tik netvirta eisena ar neužtikrintu balso tonu.

7. Laisvė. Charizmatiškiems žmonėms vidinė laisvė būtina kaip oras. Jei nuolat atsiskaitote kitiems dėl to, ką darote, kur einate, ką veikiate, ar dar blogiau – laukiate kieno nors pritarimo ir palaiminimo – lyderio šlovės nesitikėkite. Tikrai charizmatiškos asmenybės elgiasi taip, kaip joms reikia, ir jokios jėgos jiems nesutrukdys atsisakyti ketinimų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ar charizma būdinga tik žmonėms?

Žvilgtelėjus plačiau nesunku aptikti aibes pavyzdžių, kai tam tikras objektas, meno kūrinys, netgi knyga šlovės olimpe įsitaiso ilgam, galbūt net visiems laikams. Kadaise šokių vakarams skirtas Johano Štrauso valsas, anuomet buvęs tiesiog popsu, šiandien grojamas kartu su didžiųjų klasikų kūriniais. Ir nors apie kompozitoriaus asmenybę dauguma klausytojų žino palyginti mažai, net ir visiškai neišmanantys muzikos pripažįsta: taip, šis valsas užburia!

Šiandien, atrodytų, paprastutės ir netgi naivokos „The Beatles“ dainelės vis dar klausomos, cituojamos, dainuojamos. Žmonių, kurie gimė tada, kai šios grupės jau nebebuvo ir kuriems visuotinis pamišimas dėl britų ketverto – tik istorinis faktas, o ne išjausta ir patirta būsena.

Šiomis dienomis į viso pasaulio kino teatrų sales plūsta milijonai „Saulėlydžio“ sagos gerbėjų: rodoma paskutinioji epopėjos dalis, „Brėkštanti aušra II“. Prisimenu, kaip į mano rankas pateko pirmasis Stephenie Meyer romanas. Maniau, paauglių skaitalas. Mokyklinukų meilė ir vampyrai – tikrai ne tos temos, kurios keltų bent menkiausią mano susidomėjimą, bet pavarčiau. Perskaičiau vieną pastraipą, kitą... ir negalėjau atsitraukti. Dar labiau apstulbau internete paskaičiusi atsiliepimus – šį romaną aptarinėja ne tik įsimylėjusios paauglės, bet ir jų mamos bei močiutės!  

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų